Pokalbiu su Aiste Pranckevičiene Landšafto dizaino festivalis pristato virtualių pranešimų sesiją „Taktiniai klausimai“

Landšafto dizaino festivalis pristato virtualių pokalbių sesiją „Taktiniai klausimai“. Pirmame susitikime kalbiname medicinos psichologę, Lietuvos sveikatos mokslų universiteto Neuromokslų instituto mokslo darbuotoją, tinklaraščio „Gėlėta smėliadėžė“ autorę dr. Aistę Pranckevičienę. Virtualiai į klausimus specialistė atsakinės facebook paskyroje iki lapkričio 18 d., kol pasirodys kita „Taktinių klausimų“ serija su nauju pranešėju.

Įdomaus ir prasmingo pokalbio!

***

Mes žinome iš folkloro, kad gamta gydo, kiek tai moksliškai pagrįsta? Kiek buvimas gamtoje padeda žmogaus sveikatai?

Gamta gydo. Gydo – labai stiprus žodis. Kai mes sakome gydo – reiškia, kad sergi, tai gamta labiau sveikatina, ji padeda nesusirgti, – reikėtų geriau šitą sąvoką vartoti, negu terapijas ir gydymus. Bet tų mechanizmų, kaip tai gali padėti yra keletas, vienas iš jų – per streso įtampos mažinimą, būdamas gamtoje žmogus pailsi. Tuo pagrįsta miško terapija arba tiesiog buvimas gamtoje per atsipalaidavimą. Yra dėmesio atkūrimo teorija, kuri sako, kad šiaip kasdieniam gyvenime mūsų veikloj dominuoja valingas dėmesys, tai reiškia – mes turime būti susikaupę, bet tas valingas dėmesys išsenka ir neatsitiktinai mokykloje pamokos yra 45 min, tiek maždaug mes pajėgiame išlaikyti dėmesį, paskui jis pats išsijungia, nušoka ir mums darosi sunku būti susikaupus, reikia pertraukų. Mokykloje mes turime tas pertraukas, o suaugę nebe. Tada mūsų dėmesys pavargsta, mums reikia poilsio ir gamta turi tą stebuklingą gebėjimą perjungti mūsų valingą dėmesį į nevalingą dėmesį, tokį tyrinėjamą – tada smegenys ilsisi, nervų sistema ilsisi ir kada nervų sistema atsipalaidavusi – vyksta daug gerų biologinių procesų kūne.

Taip pat gamta ar sodas gali būti labai naudingas dėl to, kad jis neišvengiamai skatina fizinį aktyvumą. Gamtoje dažniausiai mes nesėdime –  vaikštom, judam, lipam, sode dirbam, ir žmonės, kurie turi sodus, jie yra ženkliai fiziškai aktyvesni negu tie, kurie jų neturi.

Trečias veiksnys, jeigu tu turi savo asmeninį sodą, daugelis žmonių augins daržoves, jeigu jie jas augins – jie jas valgys, iš tikrųjų, žmonės, kurie turi sodus, jie žymiai sveikiau maitinasi, taip pat jie daugiau būna gryname ore.

Ir kitas rodiklis, kuriuo skiriasi sodininkai nuo ne sodininkų, tai yra vitamino D koncentracija. Tarkim tai labai svarbu mūsų regione, kuriame daugumai žmonių trūksta vitamino D, tai sodininkams jo dažniausiai netrūksta , nes jie daugiau būna ore. Vitaminas D yra susijęs su žmogaus imunitetu, emocine savijauta. Dabartinės pandemijos kontekste yra mokslinių tyrimų, kurie rodo, kad atsparumas Covid infekcijai ir sveikimas nuo jos yra susijęs su vitaminu D.

Dar vienas dalykas, kuo sodai yra ypatingai naudingi, yra tai, kad jie neišvengiamai skatina bendrauti. Beveik niekada sodininkai nebūna vieni. Tu keitiesi sėklomis, daržovėm, augaliukais, gamini, daliniesi.. Sodai atneša bendruomeniškumo jausmą, o žmogus yra toks socialinis padaras, jam reikia to buvimo su kitais ir tai labai prisideda prie psichologinės sveikatos žmogaus.

Sodininkystė skatina optimizmą, nes kai kažką sodini, turi tikėtis, kad tai užaugs. Sodininkai dažniausiai yra tie, kurie turi tikslų, kurie yra aktyvesni, optimistiškiau žiūri į ateitį. O orientacija į ateitį yra vienas iš svarbiausių psichikos sveikatos rodiklių. Ir taip susideda visas derinukas, kodėl sodai ir buvimas gamtoje yra žmonėms tikrai naudingas.

Kiek miestas gali prisidėti prie žmogaus ir gamtos santykio?

Miestas turbūt gali prisidėti siūlydamas erdves, kuriose būtų galima pabūti su gamta ir tada labai svarbus klausimas, kokia turėtų būti ta erdvė, kad jinai turėtų tą sveikatinantį poveikį žmogui. Pirma, ji turėtų būti rami. Jeigu mes turime aplinką, kur labai gražus skveras, bet jis iš visų pusių supamas gatvės, kur yra triukšmas, tai faktas, kad ta erdvė sunkiai nukonkuruos triukšmą, kuris yra šalia. Kitas dalykas, ji turi būti turtinga, ji turi turėti dalykų, kurie patrauktų dėmesį, nuo mūsų vidinių rūpesčių link tos aplinkos. Ir dažniausia tą turtingumą turi ne dirbtinai sukurtos erdvės, o natūralios. Tarkime čia, kur dabar esame yra išsaugota dalis gamtos – natūralus upės krantas, natūralūs medžiai, juose yra paukščių, yra žolių, jos žydi skirtingais metų laikais, yra kvapai ir visa tai turi žymiai didesnį poveikį negu įrėminta klomba. Kitas dalykas erdvė turi tikti žmogui asmeniškai, ji turi kelti kažką tai, užkabinti, kad mane įžemintų toj vietoj, kurioje aš esu. Taip pat erdvė turi būti atvira, kai aš galiu ateiti, kada noriu. Pavyzdžiui, botanikos sodas gali būti puiki erdvė, ir turtinga, ir įdomi, bet jeigu man kas kartą reikia susimokėti ateinant į tą erdvę, tai aš save stabdysiu ir į ją neisiu. Dar vienas dalykas, kuris svarbus, kad erdvė būtų naudinga žmogui, ji turi būti draugiška.Tai jeigu mes turime parką, kuriame yra lentelės „nemindžioti žolės“, nevedžioti augintinių“, tai tokia erdvė nelabai naudinga, nes erdvėje mes turime turėti galimybę būti su kitais, pasitiesti „pleduką“ ir susikurti „pikniką“ su draugais. Ir turtingesnės erdvės, kurios turi istorinių, kultūrinių aspektų, jos irgi lengviau įtraukia ir padeda atsipalaiduoti.

Yra daug kultūrinių skirtumų: kokie sodai apskritai patinka tam tikroj kultūroj. Tarkim, japonai, kinai ar korėjiečiai, kurie turi labai gilias sodų tradicijas, jie vykdo daug mokslinių tyrimų ir bando įrodyti, kad būtent japoniški arba būtent kiniški sodai yra patys geriausi. Skandinavai, kurie mėgsta natūralumą, jie įrodinėja, kad buvimas natūralioj gamtoj yra naudingiausias, tad reikia pasimatuoti.

O koks yra lietuviškas sodas?

Geras klausimas. Tikras lietuviškas sodas turbūt būtų Rumšiškėse, kur mes turėsime aptvertą dvarelį medžių juosta, vaismedžių sodą, porą kartų per metus šienaujamą pievą ir turbūt daugeliui iš mūsų tai kelia tam tikrus sentimentus. Bet taip pat mes turime tradicijas ir klombų su vienmetėm gėlėm.

Tai bet koks pasodintas medelis ar apželdinta žolė dar nebus gamtos užuovėja, kuri sveikatins?

Ne, tikrai ne. Reikia labai pagalvoti, o ką žmogus veiks šitoje erdvėje, ar jis tik pereis, na, galbūt ji suvirpins kažką, bet iš principo žmogus turi turėti galimybę būti toje erdvėje. Pavyzdžiui, viena iš tokių erdvių, padariusi man didžiausią įspūdį yra Seule, parkas Sheng Jeng Shong. Seulas yra didžiulis miestas, kuriame didžiulis gyventojų tankis, visur dangoraižiai , metro, daugybė žmonių ir staiga to miesto centre palei upę, kuri yra maždaug dešimt kartų mažesnė negu Neris yra paliktas parkas, kuris prasideda kaip parkas, taip, kaip mes įsivaizduojame – su trinkelėm, fontanėliais, bet paskui kuo toliau, tas parkas tęsiasi keliolika kilometrų, ta upė darosi vis natūralesnė ir tada šalia jos jau auga meldai, gluosniai, (skamba) paukščiai.. ir tas didžiulis kontrastas – tu esi šalia tos upės, šalia yra dangoraižiai ir siūruoja nendrės. Ir jie sugalvoję tokį dalyką: upę reikia kirsti. Jie sąmoningai nestatė tilto, bet jie sudėję akmenis, kad jeigu tu nori pereiti tą upę, tu turi peršokinėti tuos akmenis ir tai yra jiems kultūriška, nes tokios brąstos yra daromos etnografiškai kūrėjų. Tas jausmas, kai ateina verslininkas su kostiumu ir portfeliu ir šokinėja per tuos akmenis. Tai labai įtraukia, tas patyrimas, nes tu turi būti susikaupęs, kad šokinėtum per akmenis ir tai tave iš karto perkelia iš darbinės erdvės į atsipalaidavimo erdvę, o tai turi didžiulį teigiamą poveikį žmogui.

Kaip jūs radote save sode ir gėlynuose?

Atsitiktinai, nes aš esu miesto žmogus. Aš visą laiką gyvenau mieste, Laisvės alėjoje. Mano vyras kelis metus dirbo Danijoje, Kopenhagoje. Kopenhaga yra miestas, kuris labai vertina žalius plotus. Kopenhagoje daugelis daugiaaukščių namų turi vidinius kiemus. Namai statomi kvadratu ir viduje yra toks kaip parkelis, kuriame yra žaidimų aikštelė, žmonės gali pabūti, išsikepti kepsnį ir pan. Mano vyras sakė: „va, mums reikia žolės, aš išeisiu ten su laptopu ir bus tobula“. Aš žiūrėjau labai skeptiškai, iš Laisvės alėjos, man žolės tikrai nereikėjo. Bet kai mes įsigijome namus ir prie jų atsirado žolės plotelis, tai ten reikėjo kažką veikti. Aš pasodinau pirmus augalus ir tada užsikabinau, nes tas augalų sodinimas ir auginimas turi keletą svarbių dalykų. Pavyzdžiui man, kaip psichologei, tai padeda persijungti, nes kai grįžti iš darbo ir parsineši kitų žmonių problemas, tai eini į daržą, kažką paravi, pasodini ir tai tarsi koks mygtukas, kuris padeda pareiti namo. Kadangi aš dirbu mokslinį darbą, man yra smalsu. Sodas yra begalinis eksperimentas ir tie rezultatai būna greitai, metų bėgyje. Mano darbe, kaip psichologo, apskritai to apčiuopiamo rezultato nelabai būna, tai augaliuką tu pasodinai, jis užaugo ir tu žinai, kas jis yra. Taip pat tai padeda mano ekologinius įsitikinimus įgyvendinti, sumažinti maisto kelią. Aš manau, kad jeigu tu turi žolės plotą, sklypą prie namų, tai yra nuodėmė neturėti daržo. Tu atėmei tą žolę iš zuikio, kurmio, voverės, kuri ten medį turėjo, tai tada būk mielas išnaudok tai kažkaip, kad maistą atsineštum bent jau.

Kitas, toks filosofinis dalykas, man bent jau buvimas gamtoje, sode labai padeda pajusti vietą žmogaus gamtoj ir sugriauti iliuzijas, kaip tu čia viską valdai, jeigu įsivaizduoji, kad savo sode ką nors valdai, tai išvažiuok dviem savaitėms atostogų, grįžk ir pažiūrėk, kaip iš tikro ką tu ten kontroliuoji. Tai sodas padeda priimti tą realybę, kas iš tikro yra šeimininkas. Ir taip pat priimti netektis, nes gamtoj irgi viskas gimsta, gyvena, miršta. Tarkim mano darbe, kur yra daug tos skaudžios patirties, tai padeda suprasti, kokia yra pusiausvyra, kaip viskas yra gamtiška ir viskas yra natūralu.

Sodininkystė, sodų turėjimas, yra numeris vienas hobis pasaulyje, tai pats populiariausias hobis. Tai žmoguje yra tas noras turėti sodą, dirbti jame. Mes turime didžiulę patirtį evoliuciškai, visada sodas buvo šalia žmogaus gyvenimo. Sodo mes neturime turbūt 50 metų daugelis. Visos kitos kartos juos turėjo. Aišku, tai nėra universalus dalykas. (Kitas pailsi) sportuodamas, eidamas į teatrą, tai yra puiku, tikrai nėra taip, kad kiekvienas iš mūsų turėtų eiti ir būtinai kuistis sode, jeigu nejaučia tam potraukio. Kitas dalykas, kad mūsų interesai atsiranda per patirtį. Jeigu aš vaikystėje turėjau patirtį, kad smagu, įdomu būti sode, tai aš lengviau tą sodą ir suaugęs įsileisiu. Jeigu aš tos patirties neturėjau, tai ji neatsiranda savaime. Čia tokia yra iliuzija, kad mes galime pasirinkti viską, bet realiai mes negalime pasirinkti to, ko nežinome, nes apie tai negalvojame. Dabar yra populiarus judėjimas, kurti darželius prie mokyklų, prie vaikų darželių ir tai yra gera tendencija, nes jiems suteikia dar vieną galimybę tarp pasirinkimų, kaip galima atsipalaiduoti arba kaip patirti malonumą.

„Gėlėta smėliadėžė“ – kas tai, kodėl, kam?

Tai yra mano tinklaraštis. Kai aš pradėjau kuistis savo sode, mano visa aplinka nebuvo sodinė. Mano tėvai niekada neturėjo sodo, mano draugai niekada neturėjo sodo. Visi taip žiūrėjo gana kreivai, o tuo dalintis norėjosi su kažkuo. Taip atsirado tas blogas, kad galėčiau rašyti kažkam, rodyti savo augalus. Taip atsirado daug kontaktų, visa bendruomenė žmonių, su kuriais aš šiandien jau galiu ne tik per internetą pasibendrauti apie augalus ar apie sodus.

Skrandis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *