„Taktiniai klausimai“ su architektu Gintaru Balčyčiu

Landšafto dizaino festivalis tęsia virtualių pokalbių sesiją „Taktiniai klausimai“. Naujame susitikime kalbiname architektą, Lietuvos meno kūrėjų asociacijos premijos laimėtoją, KTU Architektūros ir kraštotvarkos katedros docentą ir KAFe organizatorių Gintarą Balčytį. Apie architekto vaidmenį mieste. Apie landšafto įtaką Lietuvos architektūroje ir gamtos įtaką lietuviui. Apie Kauno išskirtinumą ir natūralų landšaftą. Apie tarpukarį ir žalią Kauną. Ir apie tai, ko [ne]trūksta Kaunui. Pasiklausykite lengvo pokalbio ir jei turite papildomų klausimų, rašykite komentaruose facebook paskyroje.

***

Nuo ko architektas pradeda kurti?

Architektas paprastai pradeda nuo užsakovo. Nes architektūra yra toks menas, kuris turi pritaikomą funkciją ir patys architektai nesusigalvoja nei funkcijos, nei pastatų – jie tik vykdo užsakymus ir tą funkciją nustato užsakovas. Architektui priklauso padaryti pastatą, erdvę ar parką kiek įmanoma geriau pagal tą užduotą funkciją.

Kokių žinote pavyzdžių, kada landšafto architektūra, dizainas jums paliko įspūdį, kai nesinori išvykti, palikti ar užmiršti?

Sunkus klausimas, štai, už mano nugaros yra miestas, o čia šalia yra landšafto elementai ir manau, kad čia yra puiki vieta, nes landšaftas veikia. Jeigu paėmus landšafto dizainą, kaip taikomojo meno šaką, tai yra labai svarbi sritis. Kiek yra Lietuvoje parkų, buvusių dvarų, kurie per 100-150 m. nesunyko visai. Juos bando prikelti, laikantis tos buvusios funkcijos, buvusio planavimo, matyt vien dėl to, kad landšaftas sukuria erdvę, kur žmogus gerai jaučiasi. Ypač lietuviams gamta yra labai svarbi. Rudenį visi traukia grybauti. Gyvename arti gamtos. Kiek aplink Vilnių, aplink Kauną pristatyta gyvenamųjų namelių, kur kiekvienas bando įsirengti pievutę, pasisodinti medelį, krūmą. Miestuose yra daug parkų. Tas landšafto erdvių formavimas yra labai svarbus, kaip ir architektūros, miesto erdvių formavimas, taip ir landšafto erdvių formavimas, jei jis vykusiai sumodeliuotas, tai ne tik akį džiugina, bet ir funkciškai gali būti panaudojamas.

Koks jausmas ištinka būnant Kaune? Ir koks Kauno miestas bus ateity?

Man kaip kauniečiui sunku vertinti. Pavyzdžiui modernistinė architektūra, prieš dešimtmetį nelabai kas ja domėjosi. Žmonės matyt žinojo, bet kai kiekvieną dieną eini pro ją, tai tampa įprastu pastatu. Ir eini – yra pastatas, jeigu jis geras – juo džiaugiesi arba nejauti jo. Matyt taip ir yra – pastatų gerumas – irgi vienas iš matų – tu arba juos pastebi arba nepastebi. Jeigu nepastebi, gerai jautiesi, tai ir gerai. O kiti pastatai tarsi kiekvieną kartą nervuoja ir nieks neina pro juos, tai matyt prasti tie pastatai. Grįžtant prie landšafto – Kaunas išskirtinėje situacijoje, kaip ir viskas Kaune. Kauno centrinė dalis yra dauboj tarp dviejų šlaitų – Žaliakalnio šlaitas ir Fredos žalias šlaitas. Yra didelis miesto išskirtinumas, kai einant Laisvės alėja, priėjus sankirtas, galima vienoje pusėje matyti Žaliakalnio šlaitą, kitoje – Fredos. Tai labai gera tendencija. Šie šlaitai nėra labai apstatyti, tai prisidėjo prie to, kad Kaunas labai žalias miestas – Laisvės alėja, yra daug parkų, visur medžiai, kurie buvo kertami… Kita vertus medis turi savo gyvenimą, tai jei juos nukerti ir pasodini naują medį, tai toks matyt ir jo gyvenimo ratas. Pažiūrėjus smetonines nuotraukas apie Kauną – štai žiūrint į Žaliakalnį, čia buvo plika – laukai buvo, – viską žmogus sukūrė, pasodino, jei tik sėkmingai, tai ir džiaugiamės tuo.

Ar yra įmanoma suderinti miestą su gamta. Ar įmanoma darna?

Aišku, kad taip. Žmogus kabinasi labai už smulkmenų. Nereik toli ieškoti, pavyzdžiui Visaginas labai žalias, gerai pastatytas (miestas), praktiškai miške. Yra Lietuvoje daugiau pavyzdžių. Didesniuose miestuose, kur žmogus gyvena ilgesnį laiką, natūralu, kad jis susigyvena su savo aplinka, ir tie medžiai, kurie jau peraugę, juos nori nupjauti kaimynai, tai tie žmonės labai priešinasi, nemato visų aspektų. Žmogaus kabinimasis prie istorijos, jausmo – kaip buvo, taip ir turi būti – matyt yra natūralus.

Kaunas – Žalioji Europos sostinė. Ar tai realu, ar reikalinga?

Jau esame žalioji sostinė! Tikriausiai netrūksta labai daug pasiekti šiam tikslui, trūksta subtilesnio ir atidesnio požiūrio į tą landšaftinių elementų funkciją ir paskirtį. Viską mes turime, tų medžių pilna, visos gatvės medžiais apsodintos, žali šlaitai aplinkui, bet kažkodėl visi nepatenkinti. Matyt reikia kažkokio subtilesnio požiūrio į tuos landšafto elementus. Nusistovėjusi tokia tradicija, kad medis auga ir gerai, nei ten kas prižiūri jį nei ką, dabar tik lapus pradėjo grėbti, anksčiau nieks negrėbdavo. Tai šiuo atveju matyt klausimas ne tiek priežiūros, bet kažkokios prasmės paieškojimo, atradimo, nes ta prasmė yra visuose veiksmuose žmonių, tai matyt trūksta atidesnio panagrinėjimo: ką tas landšaftas mums reiškia, ką jis turėtų reikšti ir ką galėtų duoti.

 

Skrandis

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *