Landšafto dizaino festivalis tęsia virtualių pokalbių sesiją „Taktiniai klausimai“. Naujame susitikime kalbiname miesto antropologę, VGTU dėstytoją, kūrybinių iniciatyvų platformos „laimikis.lt“ įkūrėją Jekateriną Lavrinec. Kalbame apie nuolat judantį pasaulį ir apie vieną svarbiausių žmogaus judėjimo atributų – automobilį. Jam atsiradus, žmonių gyvenimai pasikeitė, bet paklauskime, kaip tai įtakojo miestų pasikeitimus? Pasiklausykite pokalbio ir jei turite papildomų klausimų, rašykite komentaruose facebook paskyroje.
***
Pasaulis nestovi vietoje, jau beveik šimtmetį vienas svarbiausių žmogaus atributų yra automobilis. Jam atsiradus, žmonių gyvenimai pasikeitė, kaip tai įtakojo miestų pasikeitimus?
Automobilizacijos priežastis tai yra modernistinis miestų planavimas, kuris orientuotas į mono funkcinį zonavimą. Jūs turite atskirai zoną mieste, kuri skirta darbui. Ten stovėdavo gamyklos, o dabar, galima sakyti, jas pakeitė ofisai, tai yra zonos, kurios yra skirtos gyvenimui ir nebūtinai tose zonose yra socialinė funkcija, t.y. trūksta tose zonose darželių, mokyklų ir rekreacinės zonos irgi kažkur atskirtos, pavyzdžiui, yra miškai, bet irgi kažkur už miesto, ir tai priverčia žmones dažniau važinėti, galvoti, kaip pasiekti visas tas įmanomas funkcijas ir tai sukelia automobilizacijos problemą. Tos zonos, atskirtos nuo jūsų pasiekiamos teritorijos, sukelia važinėjimą mieste. Šiuolaikiniai urbanistai sako, kad dauguma suaugusių miestiečių dirba savo vaikų pavežėjais. Pavyzdžiui, nuveža vaikus į darželį, mokyklą arba į būrelius.. ir atsakas į tai, yra kompaktiškas miestas, t.y. miestą reikia projektuoti taip, kad visos įmanomos funkcijos būtų pasiekiamos 20 min atstumu pėsčiomis. Ir jeigu visos tos funkcijos, t.y. socialinė – vaikų darželiai, mokyklos, sveikatos įstaigos, klubai senjorams ir t.t., rekreacinės funkcijos – parkeliai, želdynai, vietos kultūriniam laisvalaikiui, sporto aikštelės taip pat gyvenamoji ir komercinė – parduotuvės ir darbo vietos būtų pasiekiamos jūsų rajone, jūs jas galėtumėte pasiekti per 20 min, tai iškarto sutrumpintų jūsų keliones mieste ir tas poreikis važinėti automobiliu atkristų.
Prie ko privedė automobilizacija? Dabar toks paradoksas – mes Lietuvoje XXI a išgyvename tą periodą, kuris buvo būdingas Europos ir Amerikos miestams XX a viduryje, kai buvo pikas automobilizacijos ir miestai buvo projektuojami automobilių srautams, galvojant ne apie žmogišką mastelį, apie tai, kaip jums patogu pėsčiomis pasiekti vieną ar kitą vietą, bet apie tai, kad kiekvienas pagal apibrėžimą turi automobilį ir yra srauto dalis. Ir tai reiškia, kad miestuose atsiranda vis daugiau vietos automobiliams ir vis mažiau vietos žmonėms. Ką mes matome čia – tai yra pėsčiųjų arterija, kuri jungia du didelius rajonus, bet ji apstatyta automobiliais, ji tapo parkingu ir tai labai gerai atspindi problemą, su kuria susidūrė Europos ir Amerikos miestai XX a viduryje ir problemą, su kuria susiduria mūsų miestai šiuo metu. Miestas, nepritaikytas žmogui, o pritaikytas automobiliams, ir tai reiškia, kad ir kokią vietą mes pasiimtume, skirtą laisvalaikiui, gyvenimui, darbui, komercijai, visada bus šalia didžiulis parkingas, nes kažkur reikia tuos automobilius pasidėti. Ir tada paradoksas yra tas, kad automobilis didžiąją laiko dalį jis stovi, jis važiuoja tik mažą procentinę dalį, palyginus su tuo stovėjimu. Automobilis visada užima vietą. Kai atsiranda vieta automobiliui, tai reiškia, kad mieste dar yra kelios jo stovėjimo vietos ir kiekviena viena vieta reikalauja dar kelių vietų, t.y. prie darbovietės, soc. įstaigos, laisvalaikio įstaigos ir t.t. Tai reiškia, kad miestas pradeda generuoti parkingus, plius labai didelės investicijos tada eina į kelių platinimą. Tai yra pagrindinis iššūkis miestams, nes kartu su automobilizacija prastėja oro kokybė, auga triukšmas. Dabar mes kalbame ir girdime foninį automobilių triukšmą, tai tampa mūsų kasdienybės dalis. Labai blogai, kad ir savo kasdienėje gyvensenoje mes nuolat esame triukšme. Jeigu mes kalbame apie didmiesčius, tai mūsų gyvenimo fonas yra triukšmas ir mes pamirštame apie tai, kad Lietuvoje egzistuoja tokia urbanistinė samprata, kaip tylos zonos. Turi būti miestuose išskirtos vietos, kur tu atėjęs galėtum negirdėti automobilių triukšmo, nes tai leidžia pailsėti. Bet deja dabar ir želdynuose, jeigu mes paimsime didmiesčius, miškuose, parkuose labai dažnai, bent jau dalis jų yra padengta automobilių triukšmo. Tai reiškia, kad tu atvykęs pailsėti, vistiek negali pabėgti nuo to miesto, o mums tas pabėgimas yra reikalingas.
Dar turbūt paminėčiau klimato kaitos iššūkius, kurie yra susiję su kaitros salų augimu. Visas tas asfaltas, kurio reikalauja parkingai, tai yra kaitros generavimo mašinos. Tai reiškia, kad mūsų miestai kur kas lėčiau atvėsta, kai ateina karščiai. Reikia tuomet ieškoti, viena vertus, alternatyvių būdų, kaip išspręsti tą kaitrą, pavyzdžiui gali atsirasti intensyvesnis apželdinimas, bet kitas dalykas – užmojis – apskritai mažinti automobilių skaičių.
Kokios pastebimos tendencijos, susijusios su automobilių statymu kiemuose?
Pirmiausia galima pasakyti, kad tie laisvo išplanavimo kiemai, mes dabar ir esame viename iš tokių kiemų, jų privalumas ir yra tos žaliosios erdvės. Kad rajonai buvo planuojami, projektuojami kaip žalių kiemų sistema, kuria gyventojai galėtų kasdien keliauti, siekdami socialinės, komercinės ir kitos funkcijos reikalingos gyvenimui. Patys žali kiemai tarnauja rekreacijai – kasdien keliaudami savo rajono viduje, atsiriboję nuo taršos, kuri eina perimetru nuo tų kelių taršių, gyventojai palaiko savo sveikatą. Tai yra kažkas, ką tikrai verta suvokti kaip mūsų miestų teigiamą bruožą ir ką verta palaikyti, išsaugoti. Dabar mes turime kelis iššūkius tam laisvam išplanavimui. Tai yra vienas dalykas, tvoros, kurios atsiranda mūsų miestuose. Yra daug kam poreikis apsitverti, taip pat kartais ir daugiabučių gyventojai apsitveria ir tada ta žalia kiemų sistema, ji fragmentuojasi, t.y. tu jau negali laisvai keliauti savo rajone. Kitas tai yra chaotiškas parkavimasis, kai gyventojai ima statyti savo automobilius ant žalių vejų. Ilgainiui pradeda kreiptis į savivaldybę, kad jiems plėstų parkingus. Tada mes turime visą aibę problemų, kurios savo ruoštu atakuoja mūsų sveikatą, t.y. vėl rajono viduje plinta karščio salos, asfalto kiekis visą laiką akumuliuoja karštį, vasarą tai ypač jaučiama dėl klimato kaitos, dėl temperatūrų augimo ir taip pat tai susiję su iššūkiais vandens absorbavimo. Žemė lengviau absorbuoja kritulius, medžiai padeda tam. Kuo daugiau asfalto, tuo daugiau miestui reikia investuoti į savo kanalizaciją, į vandens surinkimą. Mažindami žalius plotus, mes apkrauname miesto biudžetą ir daugelis Europos miestų jau tai suvokia, kad žalieji plotai dirba miesto biudžeto naudai.
Tada klausimas yra, ką daryti, kai atvyksta vis daugiau naujų gyventojų, kurie nebeturi įpročio keliauti pėsčiomis savo rajone, o taip pat ir pats miesto planavimas pakiša koją, ta prasme, kad naudingos, reikalingos gyventojams funkcijos atsiduria kažkur kitur, bet ne tavo rajone, tai vistiek reikia važiuoti iki jų. Jeigu nėra gerai išvystytas viešasis transportas arba gyventojai turi poreikį geresnės kokybės viešajam transportui, tada vis dėl to apsistoja ties automobiliu Tada, kur statyti tą automobilį? Prasideda karai rajonų viduje ir teko nemažai tokių situacijų matyti savo gyvenime, net esu susidūrusi su degintu automobiliu, kai kaimynai, nepasidalinę parkavimo vietos, tiesiog sudegino vieną iš automobilių. Tai dabar klausimas, ar mes, galvodami į ateitį, norime aukoti daugiau žalių zonų, kiemų automobiliams? Čia labai svarbus savivaldybių vaidmuo. Aš suprantu, kad politiko požiūriu, noras sumažinti parkavimo vietas, reguliuoti automobilizaciją, tarsi atneša rizikas, kad rinkėjai nesupras, pasitiks šitas žinias agresyviai ir greičiausiai nepalaikys, neprabalsuos.
Bet mes turime pasaulyje politikų pavyzdžius, kuriems labai sėkmingai sekėsi apriboti automobilizaciją miestuose. Vienas iš pavyzdžių yra Bogotos miestas, kur vienas iš merų buvo Mockus, kilęs iš Lietuvos, bet kitas meras buvo Enrique Penalosa, kuris buvo perrinktas rinkėjų. Atėjęs jis labai aiškiai pasakė, kad mes nustosime investuoti į automobilių infrastruktūrą, mes pradėsime investuoti į viešąjį transportą, dviračių takus ir į susisiekimą pėsčiomis. Pirmiausiai, į viešąjį transportą. Jis pasiekė tai, kad viešuoju transportu važiuoti tapo kur kas greičiau ir patogiau negu automobiliais. Jis tokiu būdu siekė sumažinti automobilizaciją. Jo argumentas buvo toks, kad konstitucijoje jis randa įvairias teises ir būdą tas teises įgyvendinti, bet nėra tokios teisės, nupirkus savo asmeninį daiktą, laikyti jį viešoje erdvėje. Iš tikrųjų, pagalvokime, kas yra parkingai, tai – viešoji, valstybinė žemė, kur žmonės tiesiog (laiko savo daiktus). Sakykim, aš nusiperku sofą, mano butas toks mažas, kad antra sofa netilps, bet aš vistiek tą sofą perku ir pradedu laikyti ją kieme. Mintis buvo, kad automobilis yra asmeninis daiktas, mes turime tai suprasti. Penalosa sako, kodėl aš turiu suteikti galimybę žmonėms laikyti savo kailius, kažkokius rūbus gatvėje, tai vat automobilis yra toks pat rūbas arba baldas, kuris yra tiesiog statomas valstybės žemėje.
Tai kokiu būdu miestai gali reaguoti į tą augančių automobilių problemą? jokiu būdu neskatinti, bandyti apriboti ir apribojimai gali būti vykdomi įvairiais būdais, ne tik investicijomis į viešą transportą, bet ir laipsniškas parkavimo vietų mažinimas, taip pat apmokestinimas parkavimo, kas labai aišku nepatiktų gyventojams, kodėl aš turėčiau mokėti už vietą prie savo namų už automobilius, nes yra įprotis, kad tai yra nemokama. Bet reikia suprasti, kad tai yra valstybės kaštai, tie nemokami parkingai. Palaipsniui, tokiu būdu vedama į tai, kad patogiau vis dėlto naudotis viešuoju transportu, pigiau ir skatinama dviem būdais: pozityvus – vystyti alternatyvą ir kartu – griežtinti sąlygas parkavimo.
Ir pagaliau, matot, kodėl atsiranda automobiliai čia, ne todėl, kad žmonės tiesiog laikytų automobilius savo miegamuosiuose rajonuose, bet todėl, kad prie jų darbų yra galimybė pasistatyti automobilį. Jeigu ofisas sąmoningai pradeda atsisakyti parkavimo vietų, automobilių tada sumažėja kaimynystėse. Tai viena iš priemonių, kuri yra išbandyta Vienoje, tai yra radikalus parkavimo vietų mažinimas prie darbo vietų centre. Taip pat universitetai labai palaiko tokį apribojimą parkingo, t.y. reikia būti sąmoningam, kaip švietimo įstaigom palaikyti tuos teigiamus pokyčius miestuose. Tai visos tos įstaigos, kurios tik gali mažinti automobilių vietas ir prisidėti prie tų teigiamų pokyčių, jos turėtų tai daryti. Aišku, kad pradinėje stadijoje tai sukels neigiamas reakcijas, bet pažiūrėkime į kitų miestų pavyzdžius, mes gi labai daug ką laimime, svarbi šitoj vietoj yra komunikacija, ką tu laimi, kai mažėja parkingo mieste. O laimi labai daug, pradedant nuo šviežio oro, socialinės funkcijos, atsiranda vietų vaikų žaidimų aikštelėms. Mes dabar stovime kieme, kuriame labai palankus parkavimo ir žalių zonų santykis, bet daugelis kiemų yra tiesiog pilnai apstatyti automobiliais ir mes matome, kad labai dažnai būna situacija, kad sakykime vaiko supynės stovi ir jos jau yra automobilių apsuptyje. Iš principo mes atimame iš vaikų tas vietas. Tai reikia šiuo momentu jau gelbėti tuos kiemus. Sakyčiau, kad mes jau vėluojame spręsti šią problemą, nes pakankamai jau įsibėgėjusi, reikėjo jau prieš penkerius metus tai daryti, bet tai, kad dabar keliamos šitos temos yra gerai. Aš labai tikiuosi, kad atsiras politikų, kurie palaikys šitą, kad ir rizikingą temą, bet būtiną tam, kad pagerintumėt gyvenimo sąlygas ir sveikatą.
Ar įmanoma šitą problemą padėti spręsti iš apačios ar būtina politinė valia?
Politinė valia yra būtina, kaip palaikymas šito judėjimo iš apačios. Reikalingos grupės aišku aktyvistų, visuomenininkų, kurie keltų šitas temas nuolat ir čia yra tokia sinergija tarp strategų – taktikų, tarp politinės valios ir gyventojų aktyvumo.
Dažnai minėjote sąvoką chaotiškasis parkavimas? Ką siūlytumėte žmogui, kuris įgavo šiek tiek sąmoningumo, nuo ko pradėti žingsniuoti link žalesnio gyvenimo?
Labai geras buvo sumanymas parodomasis, kad iškeiskime automobilius į dviračius ar paspirtukus, tai jau buvo toks gestas iš aplinkos ministerijos pusės, kad galima pakeisti savo transporto priemonę. Tie paspirtukai teikia labai daug vilties, nes jaunimas labai aktyviai naudojasi ir taip pat vyresnio amžiaus žmonės į darbą važiuoja paspirtukais. Tad galima pamatyti nemažai potencialo, jeigu jau prigyja tam tikra transporto priemonė be papildomų kažkokių pastangų, tai čia yra puikus dalykas, tikėkimės, kad jis išliks mūsų miestuose. Nors dėl tvarkingų paspirtukų parkavimų iškyla klausimų, bet svarbu, kad atsiranda ta alternatyva automobiliams ir kur kas mažiau vietos reikalauja. Tai čia viena iš galimybių pažiūrėti, kaip patenkinti visus savo poreikius – pasiekti visas įstaigas, vietas, kurios tau reikalingos. Galbūt surastum kažką arčiau prie savo namų ir labai svarbu, per karantiną tai išbandėme, daugelis miestiečių pradėjome ieškoti žalių maršrutų, tiesiog pasivaikščiojimui, savo sveikatos palaikymui. Ir pasirodė, kad yra daug neatrastų, neišbandytų maršrutų. Čia aišku didelis pageidavimas būtų miesto planuotojams – labai atsargiai elgtis su žaliomis jungtimis, labai paprasta užstatyti tuos žalius plotus arba plėsti parkingus maksimaliai, bet pagalvokime, kokiu būdu gyventojai galėtų pėsčiomis vaikščioti, naudotis savo rajonu ir pasiekti kitokiais būdais jiems reikalingas paslaugas.
Kaunas – žalioji Europos sostinė, kiek tai realu, ir ko tam reikia?
Realu iš tikrųjų, nes mes turime žaliųjų kiemų sistemą, turime želdynus Kaune. Jeigu Kaunui pavyks tokį bendruomeninį dėmesį žaliai temai paskatinti ir deautomobilizaciją paskatinti, tai bus labai didelis žingsnis ir laimėjimas ir kitiems miestams, nes galima būtų pasimokyti. Potencialą turime, kurio dar neiššvaistėme, bet labai svarbu jo neiššvaistyti, labai svarbu, kad miestų bendrų planų lygyje, kad būtų labai daug dėmesio skiriama želdynams ir žaliosioms jungtims, ekologinei struktūrai miesto, nes tai užtikrina mūsų kasdienio gyvenimo kokybę. Jeigu nutrūksta ryšiai, einat tik kažkokį fragmentą, jis žalias, malonus praeiti ir toliau atsiduriate betoninėje dykroje, kur niekas jūsų nedžiugina ir jūs suprantate, kad kvėpuojate tiesiog CO2, tai jūs tokiu atveju renkatės vis dėlto neiti pėsčiomis, nes kažkokiu momentu jūsų kelionė nutrūksta. Tai dėl to daugelis Europos miestų griebėsi apželdinimo intensyvaus, įdiegė miesto miško sąvoką. Praktiškai visos miesto erdvės žalios turi teikti mums rekreacines paslaugas. Ir mums Lietuvos miestuose būtina identifikuoti tas žaliąsias jungtis, kurių jokiu būdu mes neužstatome, nenaikiname, o atvirkščiai tik sustipriname, kad kuo daugiau žalių alėjų atsirastų, kad būtų malonu keliauti ilgesniais atstumais.
Galima dar pastebėti tokią tendenciją, kuri neramina, bet kartu pasufleruoja, kaip gali būti kitaip: kad nykstant alėjoms mūsų miestuose, nuo kelio ir nuo statinių pusės (nes pavyzdžiui statosi nauji objektai ir labai dažnai neapželdina savo fasadų iš gatvės pusės), dažnai plečiant ir dviračių infrastruktūrą irgi pamirštama apie tai, kad reikia išsaugoti ir kitą, žaliąją infrastruktūrą, kad mes neturime vieno mainyti į kitą. Dviračių takai tik turi pagerinti gyvenimo mieste sąlygas, jokiu būdu nepabloginti, kaip šiuo metu kartais vyksta, deja. Kai mes netenkame žalių alėjų, tai kasdienės kelionės mieste ir atstumai, jie trumpėja, čia ir mano antropologiniai tyrimai rodė, kad anksčiau žmonės praleisdavo vaikščiodami mieste kur kas daugiau laiko negu dabar. Dabar mes naudojamės miestais taškiniu būdu. Mes nuvykstame į vietą, ten pabūname, tada įsėdame į asmeninį transportą, arba į taksi, arba dar kažkokį „carsharing‘ą“ ir nuvykstame kažkur kitur. Tai reiškia, kad mūsų naudojimasis miestu fragmentuojasi, paties miesto įvaizdis fragmentuojasi ir jungčių tarp tam tikrų vietų neatsiranda, tuo tarpu labai naudinga ir smulkiems, ir vidutiniams verslams skatinti vaikščiojimą pėsčiomis, nes mes daug laiko praleidžiame gatvėse, maršrutuose, tada dar užeiname į kažkokias vietas, tai čia svarbi ir kultūrinio miesto gyvenimo dalis, tos promenados, žaliosios erdvės pasivaikščiojimui, tai jeigu mes jas skatinsime ir neatsisakysime to, ką mes dabar turime, tų žalių kiemų sistemų, tai aš galvoju, kad mes dar galime visai tapti žaliais miestais. Kaunui labai to linkiu, nes galėtų pasimokyti ir kiti miestai tada iš jūsų.