„Taktiniai klausimai“ su KMAIK lektore Inge Auželiene

Landšafto dizaino festivalis pristato jau penktą virtualių pokalbių „Taktiniai klausimai“ pašnekovą. Naujame susitikime kalbiname sodo dizainerę, sodininkystės ekspertę, Kauno miškų ir aplinkos inžinerijos kolegija lektorę Dr. Ingę Auželienę. Kalbame apie bendruomeninius sodus, miesto sodininkystę ir daržininkystę, galimybes ir perspektyvas.
***

Kas tai yra bendruomeniniai sodai?

Bendruomeninių sodų tendencija atsiradusi tikrai ne pas mus, ne dabar ir nieko čia labai naujo. Tiesiog mes Lietuvoje turėjome kolektyvinius sodus ir šiaip Lietuvoje buvo sodų daug ir niekur toli nuo jų nepabėgom.

Vakarų Europoje arba Pietų Amerikoje žmonės prie sodų prisiliečia labai nedaug. Kai kurie visą gyvenimą neturi jokio kontakto su jais. Bendruomeninių sodų iniciatyva ir atsirado, siekiant rasti gabalėlį gamtos savo gyvenamoje erdvėje ir ten, kur yra daugiabučiai, kur nieko bendro nėra su gamtine aplinka, žmones suvienyti bendrai veiklai, kuri nieko neįpareigoja. Taip pat tai susiję su vaikų edukacija. Kaip tu išmokysi apie gamtą, sėdėdamas prie kompiuterio arba patalpoje? Tai ir yra kalbėjimas apie tai, ką mes valgome – pomidoras, čiobrelis, kaip jisai auga – lengva sudominti ir tai yra paprasta ir patrauklu.

Kaip sprendžiami autorystės, savininkystės klausimai bendruomeniniam sode?

Tai yra susitarimo reikalas. Mes dažnai susiduriame su vandalizmo atvejais, kai nulaužo medžius, sudarko kažką, tai pastebėta, kad bendruomeniniuose soduose, daržuose, kur dalyvauja dauguma: šeimos narių, draugai, tas bendras turtas praktiškai niekada neniokojamas. Neteko girdėti atvejų, kad būtų koks moliūgas ar pomidoras pavogtas, išrautas, suniokotas.

Kaip pasidalinama daržovėmis?

Kiek teko matyti, pvz. Berlyne, pasiskirsto plotelius, bet yra bendros laistymo sistemos, kurios laisto visą sodą, kompostavimo vieta, kur visi tvarkosi ir laiko vazonėlius, – tai yra susitarimo reikalas. Būna net virtuvėlės, kur laikomi puodai, keptuvės ir atėjus galima kažką pasikepti, praleisti laiką, savaitgalį darže.

O kaip yra su mūsų stigma, kad sovietmečiu viskas buvo kolektyviška ir bendra, ar skirstosi kartomis?

Manau, kad dabar sodai įgavo kitą prasmę, kitą pavidalą ir kitokį priėjimą. Nes visa tai nesusiję su tuo, kad siekiama užsiauginti labai daug daržovių, prisivakuoti uogienių žiemai ir prisikrauti pilnus sandėliukus. Kartais būna taip, kad nelabai mes kažką ir suvalgom, tai yra tik ateini, paskanauji ir tikrai pietums, vakarienei ir pusryčiams mėnesį laiko iš to nesimaitinsi, tai nėra skirta prasimaitinimui iš to, kad nėra ką valgyti. Tai yra daugiau skirta pabendravimui ir pažinimo džiaugsmui.

Dabar tenka sutikti žmones, kuriems 40, 50 ar net 60 metų, kurie pasėja sėklą pirmą kartą gyvenime – salotos, gėlytės.. ir tai yra toks džiaugsmas! Visi esame pripratę prie socialinių tinklų, ir tas daigelis praeina per visus pasidalinimus, like‘us… Ir suprantu, kad tai žmonėms suteikia tiek daug džiaugsmo, žymiai daugiau nei nusipirkti kokią nors prekę, tiesiog, kad pasėjau, užaugo ir aš turiu, tai pražydo ir dar po mėnesio galėsiu tai suvalgyti – kai kam tai yra didžiulis atradimas.

Miesto žmonės dažnai nėra palietę žemės. Nuo ko pradėti, ir kokių žinių reikia?

Žinių pradžiai tikrai reikėtų pasiieškoti, nežiūrint į tai, kad čia ne kosminiai laivai. Gamtos mokslus mes lengvai perkandam. Iš tikrųjų, mes daug ką mokėmės mokykloje, tik, kai pradedu kalbėti su žmonėmis, kuriems 25 ir daugiau metų, ar studentais, primenu jiems, kad šitą jie mokėsi mokykloje. Kokios 6-7 klasėj ir mes nuo to ir pradėsime. Ir tai yra natūralu, kad jie negirdėjo, nes kai jie buvo 6 ar 7 klasėje, jie klausė visai kitomis ausimis ir matė visai kitomis akimis. Tos pačios elementarios tiesos kitame kontekste yra žinomos, bet jas reikia priminti. Reikia pasidomėti šiek tiek apie dirvožemį, kodėl tie augalai auga, neauga, kas ten vyksta, truputėlį apie pačius augalus. Reikėtų pradėti auginti nuo pačių paprasčiausių augalų, nereikia egzotikos, nors kartais susižavima pabuvus užsienyje, pavyzdžiui, užsiauginti kokį nors avokadą. Tad reikėtų pradėti nuo tų lietuviškų, kurie nesudaro didelių problemų: lengvai užauga. Tada mes greitai pajusime džiaugsmą, kad užaugo, kad turiu.

Jei imti sudėtingesnius dalykus – dauginimą, skiepijimą, ne nuo to reikėtų pradėti. Reikia pirmiausia pajusti, pačiupinėti, per metus prisijaukinti, o tada jau galima eksperimentuoti ir toliau.

Pastebima, kad daugiausiai vyresnio amžiaus ypač moterys labai prižiūri savo kiemus, sodelius, gėlių darželius. Kokia perspektyva, kad jauni žmonės perims, pradės tą daryti? Ar galima patenkinti gamtos poreikį daugiabučių kieme?

Manau, kad įmanoma. Daugiabučių kiemai nuo seno buvo tokie, kur kažkas kapstydavosi, sodindavo, prižiūrėdavo, kam būdavo natūralus poreikis. Aišku tas, kam nepatinka, tikrai neidavo ten ir priverstiniu būdu netvarkydavo tų kiemų. Karta aišku keičiasi, kaip ateina nauji vaikai, taip ateina ir nauji pagyvenę žmonės. Tas poreikis yra, tik dabar jis truputėlį kitą formą įgauna. Bendruomeniniai kiemai labiau ir yra apie tai, kad bendruomenės nariai susitartų, ką jie nori matyti. Daržas yra dėkingas variantas, nes jis nėra ilgalaikis, kaip pavyzdžiui medis. Medį pasodinti sudėtingiau, nes reikia laikytis įstatymų, medis auga, kažkam gal užstoja šviesą ir t.t. O daržas lengvai įkuriamas, lengvai demontuojamas. Ruduo atėjo, norime kitos vizijos, pasidalinom derlių, suvartojome daržoves, ir jau kitais metais kažką kitą sodiname. Gėlynas taip pat neįpareigoja per daug.

Jaunoji karta ateis per vaikus. Mes turime daug žaliųjų klasių, žaliųjų judėjimų, tarkim pas mus Palemono gimnazijoje yra toks sodelis, darželis, parkelis, kur vaikai patys sėja, patys sodina. Tada biologijos pamoka arba popamokinis užsiėmimas įgauna visai kitą prasmę, nes vaikai ne klasėje kažką daro, o visą sezoną gali stebėti kaip tai auga. Taip pat turėjome su vaikais edukacinių užsiėmimų Mažeikiuose, kur vaikai arbatines žoles patys sodina, paskui eina jas renka, darosi arbatas. Tokiu atveju vaikui lieka prisiminimas visam gyvenimui.

Kaip galima įkomponuoti gamtos darbus į mokyklą, kur fokusuojamasi į testų, egzaminų, kontrolinių rezultatus, skubėjimą ir ateities prestižines profesijas?

Daržui ar lysvelei visada galima rasti vietos, nes jį galima ir ant betono ar trinkelių padaryti. Paprastai mokyklos turi savo sklype žemės plotą. Mano minėtoje Palemono progimnazijoje buvo erdvė, paprasta pieva, niekas joje nevyko, tiesiog visi eidavo ir praeidavo. Ir kada ten atsirado augalai, takeliai, tuomet atsirado veikla, ir plotas įgavo visai kitą prasmę, tai dabar lankytina vieta. Dar šalia biblioteka, tai palemoniečiai patys ateina, ne tik vaikai, taip dabar turime naują bendruomenės vietą, ne tik mokyklos. Tai erdvė biologijos pamokai, fizikos, net matematikos, kai pavyzdžiui vaikai gali išmatuoti užauginto svogūno galvos dydį ar pasverti. Jeigu tai darbų pamoka, maisto gaminimas – galime pasinaudoti derliumi, jeigu tai piešimo pamoka, dailės – mes galime eiti piešti daržovę lauke, o ne kabinete, jei oras leidžia. Reikia tik pasistengti.

Dabar statoma daug naujų namų. Kiek žmonės skiria dėmesio rekreacinėms erdvėms prie savo namų? Koks yra santykis tarp kapitalizmo ir šalia esančios gamtos?

Santykis yra dvilypis. Kartais yra atsižvelgiama į gamtą, ir tokia tendencija tikrai didėja. Nepaisant to, dar yra daug baimės – mes bijome lapų, nes juos reikia grėbti, mes bijome medžio, nes jis netyčia gali ant namo ar automobilio užvirsti, mes bijome daugiau želdinių, nes juos reiks prižiūrėti. Statybų sektoriui paprasčiau yra viską sulyginti, pastatyti ir paskui galvoti apie želdinimą, negu kad galvoti, kaip turimą gamtą integruoti, t.y. palikti gamtą, medžius, tau yra tiesiog nepatogu. Labai linkėčiau tiems, kurie vysto statybas, susieti jas labiau su gamta.

Kokią ateitį prognozuotumėte bendruomeninių sodų reiškiniui?

Ateitis tikrai yra, ypač mokykloms ir kitoms ugdymo įstaigoms. Tą procesą lengva suvaldyti, jį vystyti ir tai įsibėgėja. Kas liečia viešąsias erdves, sunku pasakyti, kiek užteks entuziazmo, nes vienas dalykas yra įrengti, kitas dalykas – tai reikia prižiūrėti, nes tai gyvas organizmas, negalima jo palikti ir po dviejų metų ateiti. Priklausys, kiek žmonės tame sulauks grįžtamojo ryšio. Juk dabar žmonės ir šventes ten švenčia, tiek valstybines, tiek derliaus, gal bendruomenė savo kažkokių datų turi. Tai jei bendruomenė su tuo susigyvens ir tai taps sava vieta, tuomet tokie sodai gyvuos, ypač mažesnėse bendruomenėse. Didesnėse siūlyčiau išsirinkti koordinuojantį žmogų ar žmonių grupelę, kuri koordinuotų šitą veiklą.

Jeigu žmogui, gyvenančiam daugiabutyje, pažiūrėjus mūsų pokalbį, kiltų noras įsirengti daržą savo kieme, į ką pirmiausiai jis turėtų kreiptis?

Dažniausiai turi pati bendruomenė susiburti ir nutarti, ko jie nori, kiek jiems tai svarbu. Paskui galima kreiptis į organizaciją, ar mokomąją įstaigą, ar žmones, kurie tuo užsiima patarimo, ką sodinti, kaip sodinti. Būna inžinerinių dalykų, kuriuos reikia sužiūrėti. Po tokios konsultacijos jau gali ir pati bendruomenė toliau dirbti. Dabar populiaru Lietuvoje, ir man tenka dalyvauti tokiuose kaip edukaciniuose renginiuose-mokymuose, kur pasikviečiamas lektorius į paskaitėlę, mokymus, viena ar kita tema. Žmonės dabar labai noriai mokosi ir tokių žmonių yra tikrai nemažai, kurie ieško žinių. Tokiu būdu jie leidžia laisvalaikį, kuomet šeštadienį, sekmadienį praleidžia mokymuose, ar botanikos sode, ar mokymo įstaigoje, ar tiesiog pasikviečiant lektorių pas save.

Kaunas – žalioji Europos sostinė. Ar realu ja tapti?

Kaunas tikrai pakankamai žalias miestas. Lietuvos miestuose mes neturime didelės problemos su žaliomis erdvėmis, ką turi kiti dideli miestai. Vertybė yra tame, kai mes apskritai pagarbiau elgiamės su tomis žaliosiomis erdvėmis. Sodininkystė yra pakankamai jaunas reiškinys, kaip ir landšafto ir žaliųjų erdvių kultūra yra jauna, mes dar ieškome savęs. Tad linkėčiau surasti ir neiti lengviausiu, trumpiausiu keliu.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *