Landšafto dizaino festivalis tęsia virtualių pokalbių sesiją „Taktiniai klausimai“. Kalbiname menininkę, projekto „Šilainiai Project“ vadovę Eveliną Šimkutę. Kalbame apie Šilainius, bendruomeninius sodus, vietos žmones, investicijas į žmonių gerovę ir kūrybiškumą. Jei turite papildomų klausimų, rašykite komentaruose facebook paskyroje.
***
Esame labai gražioje vietoje, noriu paklausti, kas įkvėpė imtis įgyvendinti tokį projektą, įkurti šią žalią oazę su vietos gyventojais?
Ši oazė čia buvo jau labai seniai. Mes esame VIII-ajame forte ir čia įsikūrusiuose miesto soduose ir daržuose. Jie čia jau nuo tarpukario, tiesiog aš prisijungiau prie iniciatyvos: forto pritaikymo bendruomenės, vietos gyventojų, kauniečių reikmėms“ 2016 metais, kuomet mane pasikvietė Kauno tvirtovės parkas. Tai buvo naujai susikūrusi organizacija, kuri įpareigojo mane pagalvoti apie fortą ne tik kaip apie gynybinį paveldą, bet ir kaip apie vietą bendruomenei, vietą kultūrai, taip pat atnešti gyvybės ir veiksmo į forto vietas, kurios anksčiau buvo nenaudojamos.
Mano darbas prasidėjo nuo pirmųjų renginių 2016 m., kurie buvo labai šauni patirtis, susilaukusi daugybės teigiamų gyventojų atsiliepimų. Visi džiaugėsi, kad galima čia ateiti, pasižiūrėti, dalyvauti, pamatyti, stebėjosi, kad vieta keičiasi po truputėlį, ji tampa saugesnė, prieinamesnė.
Pradėjau čia dalyvauti nuo kultūros renginių, o prieš porą metų įsiliejau į daržų projektą. Ši vieta sparčiai keičiasi. Man pasikalbėjus su nuostabiomis moterimis ir vyrukais, kurie čia darbuojasi jau daug metų, ši vieta jiems yra labai svarbi. Jie ateina čia, pacituosiu sodininkę Onutę – „prasiilginti gyvenimą“. Tuomet aš supratau, kad noriu prisijungti ir daryti viską, kas mano jėgoms, kad ši vieta toliau būtų miesto daržai, kad ji toliau būtų atvira visiems, ir kad kuo daugiau žmonių sužinotų apie miesto daržininkystę – ne tik senjorai, bet ir jaunimas, jaunos šeimos, visi, kam to labiausiai trūksta.
O yra priežastis, kodėl būtent Šilainiai?
Aš čia užaugau ir mano šeima buvo viena iš pirmųjų naujakurių Šilainiuose, kai ateini į naujai pastatytą pastatą, atsikrausto kaimynai, kurie irgi yra visi naujakuriai: daug vaikų, visi mes malamės lauke. Tai yra vieta, kurią mes patys susikuriame nuo nulio. Visi atsivežame iš kaimų, iš miško augalus, kuriuos pasisodiname. Šilainiams dabar yra 35 metai ir mes matome, koks žalias yra mūsų rajonas. Daugelis tuo didžiuojasi, kad štai suaugo tie medžiai ir pas mus taip žalia ir gražu, kiemai yra tiesiog nuostabūs.
Taip pat išvykus, 12 metų gyvenant Anglijoje, mano asmeniniai darbai, kaip menininkės, kildavo iš Šilainių. Tai objektus, kuriuos gaminau, ar skulptūrą – viskas kildavo iš Šilainių. Tai Šilainiai niekad manęs nepalikdavo. Ir dabar, grįžus į Kauną, aš gyvenu toliau Šilainiuose ir darbuojuosi čia, nes man šita vieta yra svarbi, man rūpi kaip viešos erdvės atrodo, kaip žmonės jaučiasi jose ir ką gali veikti jose. Svarbu dar tai, kad gyvenu čia su savo šeima. Tai nesvarbu, kiek tau metų – ar tu esi vaikas, ar mama su mažais vaikais, ar esi senjoras – tu gali išeiti pasivaikščioti aplinkui, patogiai, saugiai ir kažką prasmingo nuveikti.
Kalbant apie Šilainius, kaip gamtos vietą, kas būdinga Šilainių gamtai?
Šiais metais aš darbavausi su gamtininku Tomu Pociumi ir mes turėjome seriją renginių, kuriuos pavadinome „rūšių ralis“. Pavadinimas įkvėptas profesionalaus rūšių ralio, kuomet gamtos žinovai, biologai, ornitologai, gamtininkai nuvyksta į gamtos parką, kur knibžda įvairiausių rūšių ir jie turi per trumpą laiką identifikuoti komandomis kuo daugiau rūšių. Kai aš apie tai sužinojau, pagalvojau, ar mes galime sužinoti, kas pas mus auga ir gyvena Šilainiuose? Yra būdas pasikviesti mokslininkus, kad jie čia tyrinėtų ir surašytų visas rastas rūšis, bet tai būtų labai brangu. O gal būtų galima kartu su vaikais, senjorais, šeimomis surinkti tuos duomenis? Tai mes naudojomės viena mobiliąja programėle „iNaturalist“, susitikimų metu, naudojantis telefonais, kuriuos mes beveik visi dabar turime, vaikščiojome, fotografavome, rinkome tas rūšis. Galvojau, kad tikrai galėsime įvertinti visą platų spektrą. Atrodo iš gamtininko pusės: „kas čia gyvens mieste, gal kokios paprastos rūšys, kurios visur miestuose yra“. Bet, pasirodo, netikėta tiek man, tiek patiems gamtininkams – čia gyvena į Raudonąją knygą įrašytos rūšys, auga reti augalai, reti miestui augalai, kurių įprastai parkuose miestų nesutiktume. Tai nustebino ir taip pat įkvėpė toliau darbuotis. Dabar mes darome biologinės įvairovės žemėlapį. Šiuo metu turime užfiksavę apie 600 stebėjimų, t.y. nuotraukos su augalais ir gyvūnais, ir identifikuota virš 260 rūšių, bet tai tik pradžia, pirmi metai ir tikrai tęsime, nes bendruomenės atsakas buvo labai pozityvus. Kiek čia visko: vaikai bėgioja ir ieško tų vabaliukų, kurių čia knibždėte knibžda ir suaugę įsitraukia, patys ieško, domisi, bando identifikuoti rūšis ir tai yra labai įdomu.
Šioje erdvėje turėjome „naktinių drugių stebėjimo naktį“, kuomet iki 2 val nakties įvairiomis šviesomis bandėme prisitraukti naktinius drugius, tuomet irgi suradome daug vabzdžių, kurie čia pas mus gyvena. Taip pat forte turime šikšnosparnių žiemavietes, kur su ornitologo Mindaugo Kristuko pagalba ieškojome šikšnosparnių. Susipažinome, kodėl jiems tie fortai yra įdomūs, kodėl jie čia gyvena. Šikšnosparniai visai nebaisūs gyvūnai, netgi labai naudingi, pavyzdžiui, per naktį jie suvalgo apie 2000 uodų. Jie yra dalis ekosistemos, kurioje mes esame, kuri yra mums svarbi, dėl to ši vieta yra tokia ypatinga, tiek VIII fortas, tiek visa Šilainių gamta, kurią mes dar tik pradedame tyrinėti ir susipažinti, ką mes čia turime.
Šilainiams klijuojamas stereotipas „betono džiunglės“, tačiau tai kartu didžiausias Kauno rajonas. Kaip manai, kas laimės tarp betono, ir gamtos ar atsiras kompromisas?
Taip, Šilainiai yra labai didelis rajonas. Aš pati gyvendama rajone matau ir labai aiškiai suprantu, kaip rajonas atrodys ateityje, priklausys tik nuo pačių gyventojų. Tai buvo viena iš priežasčių, kodėl mes su komanda šiais metais klausėme: „kas knibžda Šilainių džiunglėse?“ Tas klausimas labai atviras, aš nežinojau, ką mes rasime ir ar tai mums, gyventojams atrodys vertinga. Tai manau pačių mūsų užduotis, pasinaudojus ornitologų, gamtininkų pagalba, susipažinti su tuo, ką mes turime čia Šilainiuose. Ir tada mes galime priimti sprendimus, atsižvelgiant į tas naujas žinias, kurie mums bus naudingi ilgalaikėje perspektyvoje. Turėdami informaciją, priimame sprendimus, kodėl mums čia gera gyventi, kur tie mūsų lobiai, kaip mes norime Šilainius matyti, kad ir toliau čia būtų gera gyventi.
Kaunas – Europos žalioji sostinė. Ar Kaunas pakankamai žalias, ko dar trūksta, kad miestas gautų šį titulą?
Kalbant apie Šilainius, tai žmonės čia patys pasisodino daug medžių ir kitų augalų, čia pasivaikščiojus, tai matosi. Žalumo ir tvarumo aspektas rajone ir visame Kaune galėtų būti labiau skatinamas ir galbūt švenčiamas netgi, tai, ką mes jau darome. Tarkime čia miesto daržai jau yra daugelį metų. Džiaukimės tuo, įvertinkime tai ir paskatinkime žmones tuo dar daugiau užsiimti. Dažnai prie pat daugiabučių būdavo daržai, žmonės augindavo maistą, tas maistas nekeliauja iš užsienio šalių, jam užauginti naudojami vietiniai resursai.
Norėtųsi daugiau pamatyti kultūrinių ir edukacinių projektų. Kol kas žinau dvi iniciatyvas, tai „Fridays for future Kaunas“, merginos turi savo lysvę pas mus. Taip pat Giedrius Bučas ir jo nuostabi iniciatyva. Bet manau čia dar daug vietos darbui šia linkme ir to galėtų būti daugiau, pavyzdžiui darbas su iššūkiais, kuriuos randame vietoje ir kaip tai kūrybiškai išspręsti. Pavyzdžiui, šiukšlės, kurios atsiranda mūsų paveldo objektuose. Deja, vis dar pavasarį padangos leidžiasi šlaitais ir kaip mes tas medžiagas galime panaudoti, sukurti objektus, kurių mums reikia ir kad nereikėtų galvoti, kaip nuvežti jas į savartynus priduoti, bet tai būtų panaudojam gyventojų bendruomenės reikmėms. Šiais metais turėjome porą projektų, kurie dirbo šia linkme, tai Rasa Patalauskaitė ir Robert Ilgen iš architektūros studijos „TAKTAK“. Jie sukūrė tris objektus, kurių medžiagoms buvo panaudotos šiukšlės, rastos forte. Taip pat jie sprendė vandens iššūkius, nes kasmet jaučiama sausra ir miesto daržams vandens labai trūksta. Architektai sprendė tai, kaip surinkti tą vandenį ir juo naudotis. Taip pat menininkas architektas Džiugas Karalius jau daugiau nei keturias savaites kuria savo objektą iš medžiagų, rastų forte. Galvojant apie tai, ko mums trūksta, paprasčiausia infrastruktūra: vietos būti, kai šiek tiek palynoja, vietos atsisėsti, tie patys suoliukai, gal tai skamba nuobodžiai, bet jeigu iš visų Šilainiuose prie konteinerių nuolat atsirandančių šiukšlių sukurtume objektus, ant kurių galima atsisėsti, inovatyviai, šiuolaikiškai atrodančius objektus, gal netgi su integruotais žaidimais, ko irgi labai trūksta viešose erdvėse, tai būtų ir geras pavyzdys patiems gyventojams ir įdomus procesas patiems kūrėjams. Tikiuosi gal kas nors išgirs ir bus įkvėptas tokios idėjos.