Landšafto dizaino festivalis tęsia virtualių pokalbių sesiją „Taktiniai klausimai“ ir susitinka su energinga „Kaunas 2022“ komanda, bendruomenės laboratorijų programos „Fluxus Labas!“ kūrėjomis Goda Kacilevičiūte, Simona Savickaite, Greta Klimavičiūte-Minkštimiene, Aiste Ptašinskaite ir Goda Pomeranceva. Susitikime kalbame apie bendruomenių kiemus, iššūkius, kūrybiškumą ir moderavimą.
***
Kiemai turi savo identitetą, kaip jūs dirbate, kad neatrodytų, jog norite kolonizuoti kiemus? Kaip vyksta darbas su bendruomene ir kokie iššūkiai?
Greta: geras klausimas. Ši programa išplaukusi iš tyrimo, bet tokia tarsi „nuleista iš viršaus“, dėl to pirmais metais buvo daug trinties ir konflikto, nes tarsi mes atėjome žinodami kaip šitą bendruomenę kurti ir panašiai. Tada turėjome pirmąją pamoką – kad ne, taip nėra. Kai kurios bendruomenės daug geriau žino kaip tai daroma, ir mes iš jų daug mokėmės. Mes išmokome, kad ateiname kaip „balti lapai“ ir norime suprasti, kas čia vyksta, kokios problemos, iššūkiai, talentai, kuo jie didžiuojasi. Tai mes, kai einame pas juos, labai norime susipažinti. Aišku tas organizacijos „Kaunas 2022“ šleifas kartu su mumis ateina, bet, kiek įmanoma, stengiamės išsiaiškinti jų poreikius ir jau tada, pagal tai, ką mes sužinome kartu su jais, galvoti, kokia forma galime kartu kažką nuveikti. Ar mums tik reikia suoliukų, o iš tikrųjų spręsime susvetimėjimo problemą? O gal kaip tik reikia daug renginių, reivo? Mes kaip organizacija, koordinatoriai padedame surasti menininkus, kūrybininkus. Kartais atsiranda vietos menininkai, kurie gali padėti kūrybiškai spręsti iššūkius, tuo labai džiaugiamės. Jautriai žiūrime į kiemo bendruomenės kultūrą ir stengiamės, kiek tai yra įmanoma, pirmiausiai išklausyti jų, kas jiems yra svarbu, o mūsų pusė labiau kūrybinė, meninė, kokius variantus mes galime jiems pasiūlyti pagal temą ar problemą.
Darbas su bendruomenėmis yra procesas. Procesas dažnai svarbesnis nei rezultatas. Jūsų organizacijos pavadinime yra nurodyti metai, kurie apibrėžia rezultatą. O kas vyks nuo 2023 m.?
Simona: kol kas planas yra palikti bendruomenes su mūsų įdirbiu, motyvacija dirbti toliau savarankiškai. Kai kas galvoja, kad esame fondas, kuris finansuoja bendruomenes, bet mes esame komanda, kuri formuoja asmeninį ryšį su bendruomenėmis. Mes nuolatos, kiekvieną dieną su jais bendraujame, galime patarti viešinimo klausimais, kaip gauti leidimus ir pan. Esame tos, kurios padedame bendruomenėms gauti žinių, kurių jos neturi, tad tikimės, kad po 2022 m. jos keliaus toliau daug stipresnės.
Greta: galėčiau pasakyti, kad yra planai A ir B. Jei liktume kaip organizacija, tai planas A: kad viskas vyktų taip, kaip vyko, gal būt mažesnėmis apimtimis, nes ryšiai, kontaktai, indėlis jau būtų sukaupti ir veiklos vystomos toliau. Planas B, labai daug energijos dedame į mokymus ir „know how“ principų perdavimą. Goda gali daugiau papasakoti apie Kuršių kiemą Šilainiuose, kai reikėjo labai menko postūmio žmogui, kuris dabar puikiausiai daro didelius dalykus ir mes esame atsitraukę.
Goda: Vienas Kuršių gatvės kiemas laimėjo „Fluxus Labas“ projektą ir tapo „Fluxus kiemu“. Veikla šiame kieme prasidėjo nuo kelių susitikimų su jo atstove, kuri buvo labai motyvuota, jog jos kiemas taptų kaip privataus namo kiemu. Tas kiemas yra apsuptas didelių aukštų daugiabučių, jame gyvena apie 2000 žmonių, neskaitant tų namų, kurie aplinkui. Tai tampa jau ne tik kaip uždaras kiemas, bet rajono kiemu, atviru visiems Šilainių rajone gyvenantiems gyventojams, kaimynams. Ji pradėjo nuo paprastų iniciatyvų, tokių kaip: burbulų pūtimas ar gimtadienių šventimas kieme, palapinėse miegojimas. Mes jiems atsiuntėme menininką, kuris atliepė į jų problemas. Kieme buvo erdvė žaisti vaikams, tačiau nebuvo erdvės suaugusiems, kur jie galėtų susirinkti, bendrauti, leisti laiką. Per architektūrines dirbtuves kartu su menininku architektu Algimantu Grigu, kiemo atstove, dideliu būriu žmonių, ypatingai vaikų, susirinko ir sukūrė keturis objektus, kurie toliau tarnauja kieme.
Mūsų projektas tuo nesibaigė. Savaitės trukmės dirbtuvės pasibaigė, tačiau kiekvieną trečiadienį kieme vis dar vyksta veiklos: jie piešia piešinius, kviečiasi kalbėtojus į paskaitas, organizuoja kino seansus. Pastoviai palaikome tą ryšį, padedame savo resursais, jeigu jiems kažko reikia, auginame tą bendruomenę, tikimės, kad be didelių investicijų ta bendruomenė augs, plėsis ir matysime vaisius. Jau dabar juos matome, net 2022 m. nereikia laukti. Kuršių kiemas yra geras pavyzdys, kaip pasikeičia erdvė, kai joje pradeda veikti bendruomenė.
Kokios erdvės labiausiai prisideda prie jūsų tikslų pasiekimų?
Aistė: gal galėčiau papasakoti iš savo patirties, kas nepadeda mums pasiekti tikslų? Pirmiausia mes pradėjome eiti į tas erdves, kurios standartiškai laikomos bendruomenių susibūrimo erdvėmis, tai bibliotekos, bendruomenių namai, tačiau ten renkasi labai ribota auditorija ir kartais ten sunku prisikviesti į nestandartinius renginius. Gal todėl labai greitai mūsų programoje viskas apsivertė ir mes nusprendėme ne kviesti žmones į kažkokį oficialų bendruomenės centrą, o eiti patys į vietas, kur jau yra žmonės, tai į parkus, kiemus. Laboratorijų erdvės įsikūrusios senuose pastatuose, sandėliuose, pavyzdžiui „Šančių parakas“, kur žmonės patys ėmėsi burtis ir išsiplėtojo su veiklomis. Mes ten ateiname gal kokią naują kultūrinę liniją pasiūlyti, tačiau ten žmonės šiaip ar taip rinktųsi, tik gal jie būtų kitokiame kontekste.
Jaunimo programa stengiasi parodas vežti ne į galerijas, bet į autobusų stotis, turgus, kur be didelių pastangų rasime žmones, kurie pamatę parodas greičiausiai sugrįš arba gal net užsuks į galeriją. Jie pamatys, kad paveikslai visai nebaisūs ir net suprantami, nors gal prieš tai galvojo, kad jie patys visai su kultūra nesusiję.
Simona: mūsų programos veiklos prasideda pavasarį ir baigiasi vėlyvą rudenį. Kviečiame žmones susitikti lauke, jų kieme ir aplinkoje, kurioje jie gyvena, stengiamės, kad jie jaustųsi savo vietos šeimininkais ir ta vieta pradėtų didžiuotis.
Aistė: teritoriškai stengiamės, kad kuo mažiau veiklų būtų organizuojama miesto centre. Kartais būna daug šalutinių iššūkių – lietus, vėjas, – tenka planuoti, perplanuoti iš naujo ieškoti sprendimų, bet finale rezultatas daug gyvesnis ir tikresnis.
Greta: dar noriu pridėti, kad kiemai, erdvės nebuvo patrauklios, nes buvo jausmas, kad tai ne mano. Bet kai kieme pradeda kažkas vykti ir žmonės pajaučia tą erdvę kaip savo, tada atsiranda atsakomybė, jausmas, kad galima daug ką pakeisti, tiesiog susėdus ir pasitarus su kaimynais. Tai yra gražus mūsų darbo momentas, kai žmonės po 20 metų pamato savo kiemą ir jo galimybes, pajaučia tą erdvę kaip savo. Tuomet net šalia esantys parkai, skverai, gatvės, šaligatviai tampa savesni.
Aistė: čia kaip kaimyno vardą sužinojus, jau galima į jį kreiptis, kviesti jį į renginį, į talką, bet jei sakai „tas iš penktos laiptinės“, tai niekada jo neprisikviesi.
Greta: šiuo metu labai populiarėja miesto daržai, tad turiu įdomų pavyzdį – tame pačiame Kuršių kieme iniciatorė sulaukė patarimo pradėti nuo vieno pomidoro. Visi buvo nustebinti, kad pomidoras sėkmingai augo, kėlė kitiems smalsumą, rūpestį. Tai yra pavyzdys, kaip kažkam įdėjus energijos, kitiems atsiranda atsakomybės jausmas tuo taip pat pasirūpinti, nesvarbu, ar tai būtų pomidoras, ar svogūnas, ar suoliukas.
Goda: įdomu tai, kad šalia pomidoro atsirado kita daržovė, neaišku kurio kaimyno pasodinta, bet palaistoma augo drauge su pomidoru, tai gražiai simbolizuoja augantį bendruomeniškumą.
Greta: taip pat Eigulių mikrorajone kelios šeimos buvo sugalvojusios vaikams parodyti kaip daržovės auga. Jie įrengė lysves smėlio dėžėse. Prie šių daržų priežiūros greitai prisijungė viena senolė. Tas daržas nebuvo didelis daržovių šaltinis, tačiau „dirbo“ puikiai kaip edukacinis įrankis ir pretekstas susitikti, pabendrauti kaimynams. Tai taip pat keičia erdvę.
Goda: beje, tame pačiame kieme, tuščioje niekam nereikalingoje vietoje, pačiame kiemo centre įsikūrė automobilių stovėjimo aikštelė, taip kūrybiškai neišnaudotas, nereikalingas vietas gali greitai pasiimti automobilių savininkai.