LDF Taktiniai klausimai Gintarui Stauskiui

Landšafto dizaino festivalio virtualių pokalbių sesija „Taktiniai klausimai“ jau netrukus pasibaigs. Tačiau iki 2020 m. programos pabaigos liko dar keletas garbingų pašnekovų. Šį kartą kalbiname VGTU profesorių, Kraštovaizdžio architektų sąjungos pirmininką Gintarą Stauskį. Apie gamtinių išteklių naudojimą miestų kiemuose.

***

Gamtiniai ištekliai – yra visa tai, kas aplink mus, tai nėra sukurta žmogaus. Vilniuje dar nebuvo nei vieno gyventojo, tai gamta čia jau buvo. Yra tam tikras sluoksnis, kuris jau buvo tada. Tada atėjome mes, pradėjome statyti pilis, rūmus, gatves, pastatus, mašinomis važinėtis ir vaizdas pasikeitė.

Kokie gamtiniai ištekliai yra Lietuvoje, kas mums būdinga?

Apskritai, žmogus yra gamtos dalis, taip sutverta, kad mes ir maistui ir rūbams, jeigu tai yra natūralūs, naudojame tai, kas yra iš gamtos. Tai žmogui be galo svarbu, nes visiškai dirbtiniam klimate, dirbtinėje aplinkoje žmogus nesijaučia niekada gerai, nors tie parametrai fiziniai ir būtų išlaikomi.

Kraštovaizdžio architektūroje mes paprastai išskiriame orą, kaip terpę, kuriuo mes kvėpuojame, kuriuo naudojamės; tai kas yra ant žemės – reljefą, dirvožemį ir turime vandenį, kaip visa jungiančią terpę, kuris cirkuliuoja ir turime augalus, kurie yra aplink mus.

Toksiški ir netoksiški santykiai su gamta yra graži metafora. Matyt visi žmonės yra panašūs. Visi nori gerai gyventi, sočiai valgyti ilgai miegoti, nieko nedaryti ir turėti daug pinigų, bet gyvenimas turi savo realybę – mes gyvename tam tikroje visuomenėje, kuri turi savo vertybes, tradicijas ir mes turime duoti tai visuomenei kažką, ką geriausiai sugebame. Tarp šitų visų aplinkybių žmogus ir gyvena.

Lietuviškų tradicijų puoselėtojai pasakoja apie glaudų žmogaus ryšį su gamta, mes mokėjome būti kartu ir išvien su gamta, neturėjome atskirto mąstymo: kad aš esu aukščiau gamtos, kas dabar pamažu atsiranda. Kur link žmogus, kaip šitų santykių dalis, eina? Ar yra tas stereotipas, kad mes per daug eikvojame, per daug naudojame, piktnaudžiaujame gamta ir nelabai susimąstome apie pasekmes, šalutinius poveikius?

Žmogus vartoja kaip asmuo, o poveikis būna kažkam kitam arba visiems. Šiaip žmogus labai priklausomas nuo gamtos. Jeigu kalbame apie senuosius laikus, kai dar nebuvo miestų, kaip sako istorikai: pirmieji, užklydę į Lietuvą, rado lietuvius traškančiose Dauguvos ir Nemuno giriose, – taip apie lietuvius pasakyta. Tai iš to pasakymo matosi, kad nebuvo nei kelių ypatingų, nei gyvenviečių, gyveno giminėmis ir tarp medžių buvo įrengti būstai. Palaipsniui augant pramonei, vystantis miestams, mes norėjome prekiauti, kažką pardavinėti, kažką auginti, gaminti. Tai tą žaliąjį rūbą mes po truputį naikinome ir kirtome. Tai iš tikrųjų tos vietos, kur Lietuvoje matome žemės ūkio plotus, kur yra pasėliai, tai yra iškirsti miškai. Tam tikru metu visa Lietuva buvo miškas. Daug šalių panašiai buvo, bet gal jose truputį kita tradicija. Kadangi mes paskutiniai krikščionys, tai paskutiniai dabar einame ir į tą žaliąją politiką. Tokia jau šiuolaikinė samprata. Bet tas labai išlikę žmonių sąmonėje. Aš labai maloniai nustembu, kai jauni žmonės, labai įvairių profesijų ir paties įvairiausio išsilavinimo žmonės labai jautriai reaguoja į gamtos niokojimą. Kartais paimkime labai siaurą dalyką – medis, kertamas medis, tai atrodo mūsų žmogui, kad čia jam per širdį peiliu važiuoja. Iš tikrųjų medis, kaip metafora tai ir yra tos gamtos atspindys ir dėl to, matyt, taip jautriai žmonės ir reaguoja į projektus įvairius ir technologinius laimėjimus.. jeigu tam reikia paaukoti medį, tai lietuvis sakys „ne“. Medis yra prioritetas.

Kokiais gamtiniais ištekliais turtinga Lietuva ir skirtingi miestai?

Kartais mokslininkai sako: „Labai gerai, kad neturite iškasenų, tai pas jus neatėjo ta pramonė, kuri yra labai niokojanti ir po to pasirodo, kad ji labai teršia gamtą. Mes to neturime, bet žmonės, kurie čia atvažiuoja ir mes patys labiausiai identifikuojame tą žaliąjį rūbą. O žaliojo rūbo nėra be vandens. Lietuva su lietumi labai asocijuojasi. Statistiškai kas antrą dieną pas mus lyja, tai daug ką pasako. Tačiau su tuo lietaus vandeniu nelabai mes mokame tvarkytis, ypač miestuose. Po antrojo pasaulinio karo miestuose paplito tradicija nukanalizuoti lietaus vandenį į lietaus kanalizaciją, nes pramonė gamino daug ir sąlyginai nebrangių vamzdžių. Tai reiškia, kad paviršius labai greitai lieka sausas, kai kurie paviršiai išdžiūsta labai greitai ir tai reiškia, kad visas vanduo išleidžiamas už miesto į atvirus vandenis, kai kur mechaniškai pravalomas. Miestas, kaip teritorija dėl to kenčia, nes tuo metu, kai tai nebuvo daroma, tai visas lietus ir likdavo miesto žemėje – visam plote – reiškia dirva būdavo drėgna, augo gėlės, krūmai, medžiai, nereikėjo laistyti. O kai nusisausinome, tada vasarą turi važiuoti mašinos ir laistyti. Viso to efektas ne koks. Daug miestų dabar atsisuka į tvarią vandentvarką, kai lietaus vanduo nekišamas po žeme į nuotekų vamzdynus, o tvarkomas paviršiuje, per tam tikrus kanaliukus, ežerėlius, kurių mieste visada buvo, jeigu pažiūrėtume. Tarkime, prie misionierių vienuolyno tvenkinių kompleksas, Žvėryne Latvių gatvės gale yra tvenkinių kompleksas, – tai ne kas kita kaip buvusios natūralios sistemos elementai. Liūtys, kurios būna per metus trys arba keturios, visos vasaros metu. Net kai kurie statybų specialistai labai gerai tas dienas žino, nes reikia stogą užsidengti, kad neprilytų. Per tokias liūtis, kai iškrenta didelis kritulių kiekis per trumpą laiką, mūsų dirbtinės sistemos vamzdynų negali „suvirškinti“ bet kokiu atveju, nes laikas labai trumpas, kiekis labai didelis ir tai yra logiškai neišsprendžiamas uždavinys. Ir visada tvins mūsų gatvės, nes priešingu atveju turi būti pastatomi milžiniški vamzdynai, kurie būtų užpildomi tik 4 kartus per metus, tai kainuotų pasakiškus pinigus. Kelias, kuriuo eina miestai, kurie tai suprato, jie daro paviršines lietaus tvarkymo sistemas, tvarko vandenį paviršiuje, nedideliais kanalėliais, šaltinukais, ežeriukais, tvenkinukais… Ir galite įsivaizduoti, kokį komfortą tai duoda žmonėms ir tai kuria miesto veidą, kuris yra išklotas trinkelėmis, betonu, užstatytas namais. Atsiranda gamtinės oazės, nes žmonės važiuoja ežero ieškoti per atostogas, o čia galima tvenkinį pasidaryti praktiškai bet kuriame kieme.

Kas yra atsinaujinantys gamtiniai ištekliai?

Geras būdas patikrinti, ar išteklius yra gamtinis ar ne gamtinis, tai pažiūrėti, ar jis atsinaujina, nes viskas, kas yra gamtiška, viskas absoliučiai atsinaujina. Jeigu medis savo amžių atgyveno, jis nuvirto, supuvo, virto trąša, patręšė kitą jauną sėklą, ta sėkla išdygo ir atsirado kitas medis. Ratas sukasi toliau. Vanduo turi savo ciklą. Jis čia išlijo, čia išgaravo, debesys vėl palijo, vėl sukasi tas ratas ir bet kokia medžiaga, kurią paimsime, jos visos turi savo ciklą. Tarkim, šitas pastatas, kuriame mes esame, Trakų gatvėje Vilniuje, pastatytas iš molio plytų ir tos molio plytos buvo gaminamos iš molio, kuris kažkur netoliese yra. Tai reiškia buvo plytinė, kur gamino plytas ir niekas tada nevažiavo nei į Vokietiją, nei į Lenkiją pirkti plytų. Tai visos tos medžiagos mums yra praktiškai po kojomis. Dabar mes sugrįžtame su nauja emocinga, politiškai angažuota banga dėl to, kad mes visko norime greitai ir dabar. Industrinė prekyba verčia skubėti. Mes negalime tiek statyti , kiek šitas namas buvo statytas. Mes viską norime greitai daryti, reiškia turi būti didelis tiekimo srautas. Tokiu būdu pasigaminti plytas iš vietinių medžiagų išdegti ir atsivežti negalime, mes keliame reikalavimus, kad turi būti pateikti dideli kiekiai per trumpą laiką. Tada atsiranda statybų pramonė, kuri turi savo standartus, negali būti produktas gaminamas bet kur, yra keletas dominuojančių gamintojų, kurie turi labai didelius pajėgumus ir jie gali aprūpinti dideles rinkas. Bet jei pasižiūrėsime į statybines medžiagas, kurias visi žmonės naudoja statyboms, vos ne kasdieną, tai šiuo metu net Lietuvos rinkoje mes turime visą seriją gaminių, kurių galima pasirinkti, nusipirkti ir jie yra tikrai labai gerų savybių ir tik truputėlį brangesni, bet pagal savo poveikį sveikatai, mikroklimatą, kurį jie sukuria, jie yra daug geresni už medžiagas, jeigu mes jas imame bet kokias.

Kokie atsinaujinančių gamtinių išteklių panaudojimo būdai taikomi daugiabučių kiemuose pasaulinėje praktikoje?

Geriausias sprendimas, kuris mažai kainuoja ir duoda daug naudos, ypač kai turime omenyje daugiabutį namą, kur įvairūs gyventojai, pagal amžių, pagal savo pajamas ir kai reikia rasti vieną sprendimą – kartais būna labai sunku, tai tie sprendimai, kurie būna kuklūs pagal investicijas ir duoda šiokią tokią naudą, manau yra patys populiariausi. Jeigu jūs nuvažiuosite į Ispaniją ar Turkiją – visur ant namų pamatysite užkeltas bačkas ant stogo, kurios šildo vandenį, t.y. pasyvios saulės sistemos, kuriose saulės energija pašildo tą vandenį ir pašildo tą vandenį iki tokių temperatūrų, kad jis net per karštas būna. Lygiai tą patį galima būtų naudoti Lietuvoje. Rudens saulė dienos metu vandenį pašildytų bent iki 30 laipsnių. O jei tai būtų vidurvasaris, vanduo pradėtų virti, galėtumėte auksinius karpius vandenyje auginti, jis būtų per karštas. Aktyvinės saulės sistemos, kurios gamina iš fotovoltinių elementų elektros energiją, jos kol kas yra brangokos, nors kai kur irgi naudojamos. Jeigu kalbame apie inžinerinius sprendimus, kaip produktus, saulė tai visur šviečia, galima sėdėti balkone ir degintis, tai karšto pašildymo sistema sąlyginai nedaug kainuoja ir ant mūsų daugiabučių tikrai gali atsirasti šis dalykas. Mes daug prarandame, kai transportuojame šilumą, tarkime, į Trakų gatvę iš Gariūnų. Per tą laiką, per tuos 9 kilometrus temperatūra nukrenta nuo kokių 80 laipsnių iki 30 laipsnių ir tai yra didžiuliai šilumos nuostoliai. Gali kai kas nesutikti ir sakyti, kad mieste viskas turi būti centralizuota, bet jeigu kalbame apie tam tikras miesto dalis, tai lokalūs arba grupiniai ištekliai turi kur kas daugiau logikos. Sakykime vandenvietė yra Antaviliuose, tai negi iš Antavilių mums reikia pumpuoti vandenį į Vilniaus priemiesčio kvartalą, kuriame yra 20-30 namų? Jie gali turėti savo gręžinį ir būti autonomiški, taip būtų galima išvengti didelių magistralių mieste statomų, kur tiesiami didžiuliai vamzdynai.. Netgi energijos palaikymo sistemos, tokios kaip geoterminė sistema, šimula iš žemės gelmių pilnai gali būti grupinė kolektyvinė, o ne centralizuota.

Sprendimai yra, reikia tik kultūros ir išprusimo?

Geresnius namus vis tik pasistato žmonės, kurie turi daugiau pinigų. Aš manau, kad jie labiau taupo, negu tie, kurie bando labai kukliai daryti, nusipirkti produktą pažymėtą būtinai geltona etikete. Praktika rodo, kad tie žmonės daugiau patiria nuostolių. Naujoji karta architektų, kurie ateina į rinką, jie šituos dalykus tikrai žino, pagrindus jie turi, yra paprasti įrankiai, kaip patikrinti pastato kokybę, tai yra tvarumo vertinimo sistemos, tiek tarptautinės, tiek lietuviška dabar sukurta sistema, kuri gali seną pastatą ir naujai statomą pastatą, jo projektą įvertinti pagal daugybę kriterijų ir pasakyti, koks to pastato tvarumo lygis. Pamatyti, kur yra jo silpnos vietos, kaip pagerinti tą projektą, kiek tai gali kainuoti. Ar tu jį kelsi iki kosmoso – nori būti geriausias pasaulyje, ar tu tiesiog pasirinksi lietuviškai labai gerą variantą, kuris duos sąlyginai 2-3 proc. kainos padidėjimą, bet gali duoti 20-30 proc. efekto. Manau, kad tai yra apsimokanti investicija.

Tai galima sutvarkyti projekto lygmenyje?

Taip ir turėtų būti daroma.

Kaunas – žalioji Europos sostinė. Įmanoma? Ko reikėtų, kad gautume šį titulą?

Manau, kad Kaunas labai tinkamas miestas tam. Iš esmės manau, kad bet kuris Lietuvos miestas gali laimėti šį titulą. Bet žaliasis miestas 21 amžiuje turėtų aišku džiaugtis ir didžiuotis tuo, ką jis turi iš gamtos, ir jis turėtų labai pažiūrėti, kaip jis gyvena ir tvarkosi su įvairiais dalykais, tokiais kaip: transporto sistema, namų modernizavimas, vandens tvarkymas. Mes labai daug pagerinti galėtume per tai, ką mes darome ir sutaupyti. Taip pat galėtume priartinti gamtą prie žmogaus, nes daugelyje vietų mes ją labai nutolinome. Tai liečia gal daugiau gyvenamuosius rajonus, kurie irgi atsirado tose vietose, kuriose anksčiau buvo miškeliai, kalneliai, dabar ten liko daug mašinų ir daug betono.

Parašykite komentarą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *