Ką turi bendro ridikėliai, burokai, drakono vaisius, fuksijos, rododendrai ir bijūnai? Ogi juos vienija spalva, kurią mes vadiname įvairiausiais vardais: rausva, ryškiai rožinė, alyvinė, violetinė, purpurinė, tačiau turbūt tiksliausias šios spalvos pavadinimas yra magenta. Kuo ji ypatinga ir kuo skiriasi nuo kitų spalvų? Visų pirma, ji yra ypatinga tuo, kad, kitaip nei žalią ir raudoną spalvas, ją geriau atskiria spalvinės regos sutrikimų turintys žmonės, todėl siekiant didesnio prieinamumo, vietoje raudonos spalvos įvairiose diagramose naudojama magenta. Bet svarbiausia ir įdomiausia turbūt tai, kad magenta iš tiesų neegzistuoja – ją sukuria mūsų smegenys, bandydamos interpretuoti matomą dviejų spalvų – raudonos ir mėlynos – mišinį.
Kaip mes galime matyti neegzistuojančią spalvą, išsamiau paaiškino VU Fotonikos ir nanotechnologijų instituto mokslininkas dr. Augustas Vaitkevičius. Spalva – tai žmogaus smegenų pastangų interpretuoti elektromagnetinių bangų spektrą rezultatas. Akies tinklainėje turime trijų rūšių skirtingo jautrumo kūgelius, kurie atsakingi už vienos iš trijų spalvų jutimą, t. y. jie reaguoja į įvairios spektrinės sudėties šviesą, kurioje pačiomis įvairiausiomis proporcijomis susimaišiusios trys pagrindinės spalvos: žalia, raudona ir mėlyna. Akies nervas ir smegenys apdirba šių ląstelių siunčiamus signalus ir pasako mums, kokia šviesa pasiekė mūsų akį. Šviesai galioja adityvumo principas, tai reiškia, kad galima sudėti dvi šviesas ir gauti trečią. Spalvos, kurias matome vaivorykštėje, ypatingos tuo, kad jas gali sužadinti vieno bangos ilgio šviesa. Tokios spalvos vadinamos spektrinėmis spalvomis, tačiau daug spalvų nėra spektrinės, jų negali sužadinti vieno bangos ilgio šviesa. Viena iš šių spalvų yra magenta. Šviesa, kurios spektrą sudaro mėlyna ir raudona komponentės, bus matoma kaip magenta, o jos atspalvis priklausys nuo raudonos ir mėlynos dalių santykio. Tai, kad neegzistuoja magenta spalvos šviesos bangos ilgis, reiškia, kad neįmanoma pagaminti tokios spalvos lazerio, tačiau magenta spalvos šviesą galima išgauti kitais būdais.
Magenta spalva dailėje – pakankamai naujas reiškinys, mat iki XIX a. vidurio tokios spalvos išgauti niekam nepavyko. Dailininkė Rita Kalinka pasakojo, jog anksčiau dažų spalvos išgautos natūraliais būdais, pvz., sutrinant įvairių metalų oksidus, vabzdžius (karminas) ar pan., tačiau magenta spalvos tiesiog nebuvo kaip pagaminti. Panašiausia spalva – purpurinė – buvo išgaunama iš moliuskų, bet jos gaminimo procesas buvo itin sudėtingas, gauti pigmentai dėl įvairių aplinkybių skirdavosi atspalviu, intensyvumu. Magenta spalvos pigmentą pavyko susintetinti tik 1859 m. – tą padarė prancūzų chemikas François-Emmanuel Verguin; jis savo sukurtą spalvą pavadino pagal šios spalvos gėlę – fuksinu. Dar tais pačiais metais fuksinas pervadintas magenta – Madžentos mūšio tarp Italijos ir Prancūzijos pergalei pažymėti. 1860 m. praktiškai identišką spalvą sukūrė ir britų chemikai Chambers Nicolson ir George Maule, pavadinę ją rozeinu, o 1935 m. imti gaminti chinakridonų grupės dažai, naudojami išgauti magenta spalvą. Kadangi magenta spalvos dažai atrasti gana vėlai, jie padeda datuoti meno kūrinius: aptikus šių pigmentų sužinoma, jog paveikslas buvo sukurtas vėliau nei XIX a. viduryje. Magenta spalvą savo paveiksluose mėgo naudoti tropikus tapęs Paul Gaugin, taip pat Henri Matisse ir kiti fovistai. Vėliau ji gausiai naudota popmeno kūriniuose, o šiandien ją dažnai sutinkame reklamose, mat dėl savo ryškumo ji greitai ir efektyviai patraukia dėmesį.
Tapant gėles, magenta spalva itin reikalinga, mat maišant vien raudonas ir mėlynas spalvas, tinkamų atspalvių išgauti nepavyksta. Norint nutapyti ryškų petunijų, bijūnų, plokštenių, tulpių, snapučių, gegužraibių, varnalėšų, plaučių ir kitų gėlių rausvumą, rožiškumą, reikia įmaišyti ir chinakridono – magenta spalvos. Apskritai magenta spalvos žiedai labai gražiai ir ryškiai atrodo žalumoje – „galbūt dėl to gėlės ir yra tokios ryškios – kad kviestų ir viliotų visokias bites, drugelius ir kitus gyvius?“ – svarstė dailininkė. Farmakologas, ląstelės biologas ir augalų biotechnologas Matas Navickas pritaria R. Kalinkos minčiai – gamtoje iš tiesų tikriausiai nėra nieko tik dėl grožio, viskas turi savo funkciją. Augalams labai svarbu, kad įvyktų apdulkinimas ir jų rūšis išliktų, o augalo žiedas – tai vieta, kur šis procesas įvyksta. Evoliucijos eigoje augalai įgijo įvairių savybių, padedančių pritraukti vabzdžius: vieni skleidžia stiprų kvapą, kiti panašūs į pačius vabzdžius ar jų slėptuves, dar kiti yra labai ryškūs ir spalvoti. Gali būti, jog augalų žiedai turi tam tikras spalvas dėl vabzdžių regos ypatybių: galbūt vienų spektro spalvų jie nemato arba vengia, o kitoms, priešingai, tiesiog negali atsispirti, ir taip atlieka savo svarbią funkciją.
Rausva, purpurinė, magenta ir kitos spalvos traukia ne tik vabzdžių, bet ir žmonių akis. Kambarinių augalų parduotuvės savininkė Karolina Poškauskaitė pastebėjo, jog kambarinius augalus besirenkantys klientai mėgsta įdomesnius jų lapus – ypač tuos, kurių spalvos neįprastos: jose įsimaišiusi balta spalva arba lapų apačia – magenta ar purpurinės spalvos. Kodėl kai kurių augalų apatinė lapo dalis nusidažo tokia spalva, iki šiol nėra tiksliai žinoma. Augalus tyrinėjantys mokslininkai spėja, kad tokia lapo spalva atlieka apsauginę funkciją ir padeda augalams, augantiems aukštoje temperatūroje ir drėgmėje. M. Navickas pasakojo, jog tropikų miškuose dėl klimato sąlygų ir prastos oro cirkuliacijos dėl tankios augmenijos susidaro puikios sąlygos grybų (mikromicetų) augimui, o pastarieji sukelia augalų infekcines ligas. Tamsesnę augalų lapų spalvą jiems suteikia pigmentai antocianinai, turintys platų biologinį aktyvumą, įskaitant ir antigrybelinę funkciją, apsaugančią augalą nuo infekcijų. Be to, tie patys antocianinai turi stiprų antioksidacinį poveikį ir padeda augalams susitvarkyti su pavojingais deguonies radikalais. Pastarieji susidaro fotosintezės ir kvėpavimo metu ir gali pažeisti ląstelėje esančias organeles, baltymus, nukleorūgštis bei membranas. Kuo daugiau intensyvios saulės šviesos augalas gauna, tuo aktyviau vyksta fotosintezės procesas, ir tuo daugiau pasigamina deguonies radikalų, su kuriais padeda kovoti augalo pigmentai antocianinai.
Kitas augaluose esantis pigmentas chlorofilas dalyvauja fotosintezės procesuose; fotosintezės metu augalai iš šviesos, vandens ir anglies dioksido pagamina gliukozę ir deguonį. Gliukozė kvėpavimo procesų metu paverčiama į energines molekules, kurias augalo ląstelės naudoja įvairiuose procesuose. Šviesos energija yra vienas svarbiausių faktorių, veikiančių fotosintezę, todėl apšvietimo optimizavimas tiesiogiai veikia augalus bei jų vystymosi procesus. Augalams reikalingą dienos šviesą, jei jie šios gauna per mažai, galima pakeisti ir dirbtine viso spektro šviesa. Tačiau augalams iš viso spektro labiausiai patinka mėlyna ir raudona šviesa – šiuo metu vis labiau populiarėja specialiai augalams auginti skirtos tokių spalvų lempos. K. Poškauskaitė apie tokias lempas sužinojo maždaug prieš penkerius metus: jos daug geriau skatina augalų augimą, vystymąsi, šaknų sistemos plėtimąsi, gali pagelbėti ūkininkams nuimti didesnį derlių, mat teigiamai veikia dygimą, žydėjimą, vaisių mezgimą. Pasak M. Navicko, taip yra todėl, kad augaluose yra įvairių fotoreceptorių, sudarytų iš citochromo baltymų: jie reaguoja į įvairius šviesos bangos ilgius (spalvas) ir reguliuoja augalo procesus: žydėjimo, augimo, judėjimo ir pan. Raudonos spalvos apšvietimas dažniausiai aktyvuoja šiuos baltymus ir sukelia augalų struktūrinius pokyčius; nuo šviesos priklauso, kada augalai žydės, ruošis žiemai ar tiesiog augs. Mėlynos spalvos šviesa reguliuoja lapų žiotelių atidarymą ir uždarymą, taip veikdama vandens garinimą iš augalo. Taikant įvairų apšvietimą bei šviesos/tamsos laiką, augaluose galima reguliuoti daug procesų: vienus paspartinti, kitus – sulėtinti. Šviesos ir spalvų daroma įtaka augalams yra didžiulė, todėl dirbtinis apšvietimas plačiai taikomas ūkiuose, o raudonomis ir mėlynomis šviesomis nušviesti augalai mums matomi tarsi paskendę magenta spalvos šviesoje.
Šviesa ir spalvos veikia ir žmones. Oranžinė spalva energizuoja ir kelia nuotaiką, raudona – energizuoja ir suteikia gyvybinių jėgų, žalia augalų spalva veikia raminančiai, atpalaiduoja, o dėl magenta spalvos poveikio vieningos nuomonės nėra: vieniems tai yra dvasingumo, kitiems – intuicijos spalva, tretiems – įnoringumo, aikštingumo spalva. Manoma, jog magenta reiškia svetingumą ir draugiškumą, įneša džiaugsmo ir prašalina nesantaiką, skatina empatiją ir norą padėti vieni kitiems. Dėvimi magenta spalvos drabužiai gali sužadinti intuiciją ir saviraišką. Magenta – tobulas viduriukas tarp raudonos ir mėlynos – yra ir emocinį balansą bei kūno harmoniją iliustruojanti spalva. Taip pat ji susijusi su transformacija – senų idėjų atsisakymu ir naujų idėjų puoselėjimu. Tad jei jums kada pritrūks vaizduotės, kūrybingumo ir balanso – įsileiskite į savo aplinką ir namus daugiau magenta spalvos!
Straipsnį parengė Ugnė Marija Andrijauskaitė