Rugsėjo 16 d. landšafto dizaino festivalis MAGENTA pakvietė visuomenę pavažinėti ir pasivaikščioti Kauno mieste ir Kauno rajone žaliuoju maršrutu.
„Žaliojo maršruto“ pradžia – prie Neries krantinėje (Jonavos g. 7b) įsikūrusio verslo centro „Kauno dokas“ (arch. A. Kančas). Kadangi išskirtinis pastatas yra saugomo ES „Natura 2000“ ekologinio tinklo teritorijoje, daug dėmesio skirta upės pakrantės sprendiniams, kurie nuo 2019 m. sulaukia nemažai lankytojų. Nuo gatvės pusės pagal visą pastato ilgį matomas išskirtinis, imituojantis upės vandenis gėlynas, daugiamečių augalų, kuriam augalus meistriškai parinko biologė, želdynų specialistė D. Liagienė. Prieš penkerius metus kurtas gėlynas – dekoratyvus ištisus metus. Dabar ypač įspūdingai atrodo suvešėjusios soros ir melvenės, pavasarį ir vasaros pradžioje akį labiau traukia švelniosios rasakilos, raudonosios žiognagės, paprastosios raudoklės, raudonžiedžiai snapučiai, makedoninės buožainės, melsvosios melvenės, paprastosios katžolės, rykštėtosios soros, damerio kauleniai. Gėlynas įdomus nuolat besikeičiančiomis spalvomis, aukščiais ir faktūromis, todėl rekomenduojama apžiūrėti bent keletą kartų per metus.
Toliau – į Zapyškį. Pro autobuso langus – Jonavos gatvės žiedinėje sankryžoje esantis Kauno pilies žiedas. Čia 2018 m. buvo įgyvendintas vienas iš „Kauno akcentų“ projektų – Tado Vosyliaus idėja „Lenktynės“. Atkartojant žiedo ovalo formą dviem eilėmis susodinti daugiamečiai varpiniai augalai – kininiai miskantai ir puslankiu išdėstytos žirgų skulptūros traukia tiek pėsčiųjų tiek vairuotojų akį.
Zapyškyje aplnakomas vienas naujausių objektų (projektas baigtas 2022-ųjų pavasarį) – transformuota žemkasė. „Nemuno 7“ – daugiasluoksnis projektas yra „Kaunas – Europos kultūros sostinė 2022“ programos dalis, patraukiantis dėmesį netikėtais sprendimais. 1965 m. tuometinėje Čekoslovakijoje statyta seniai nebenaudojama žemkase paversta kultūrine erdve. Objektas įprasmina ekologinės elgsenos, tvarumo ir pagarbos supančiai aplinkai suvokimą pateikiamą per meno prizmę. Projekto autorius, kaip ir šio festivalio partneris, Gediminas Banaitis-Skrandis. Apželdinimo koncepciją parengė kraštovaizdžio architektė Ū. M. Bujauskaitė, įgyvendino želdynų dizainerė R. Povilionienė, kuri ir pasitiko lankytojus vietoje. Daugiamečiai žoliniai augalai (purpurinės usnys, siauralapiai gauromedžiai, tikrieji lipikai, paprastosios žemuogės) ne tik sušvelnina aštrius technikos konstrukcijų kampus, bet ir spalviškai dera su laiko ir korozijos paveiktais paviršiais.
Apsilankome LEZ teritorijoje. KOPA spaustuvės pastato (arch. R. Dambrauskaitė) ir kiemelio (proj aut. AKETURIARCHITEKTAI) gamtos oazės koncepcija žavi savo idėja ir simboliais. Lakoniška pastato išorė slepia pastato vidaus turinį lyg skaitoma knyga. Kiemelio ir želdinių projekto autorės M. Rekevičienė ir I. Marcinonytė meistriškai išnaudojo stiklo vitrinų atspindžių ir perregimumo efektus, sukurdamos stiprų emocinį poveikį. Projektas sėkmingai įgyvendintas 2018-2019 m. sodinant didelius medžius (UAB SOLTRA), apželdinimo darbus atliko UAB GARLIAVOS MEDELYNAS. Jaukus, modernus, natūralių kalvelių reljefą primenantis „beržyno“ geoplastikos ir griežtos formos terasos kontrasto sukurta erdvė, skirta spaustuvės darbuotojų bei svečių poilsiui.
Toliau mūsų laukė dailininko Antano Žmuidzinavičiaus (1876 – 1966) sodelis, esantis (V. Putvinskio g. 64) viena paslaptingiausių vietų Kaune. Menininkas 1919 – 1921 m. ir 1924 – 1966 m. gyveno bei dirbo Kaune, aktyviai dalyvavo įvairių visuomeninių organizacijų veikloje, dėstė piešimą Kauno meno mokykloje, dalyvavo Lietuvoje ir užsienio šalyse vykstančiose parodose, kūrė peizažus, portretus, temines kompozicijas, knygų iliustracijas, plakatus. Lietuvos dailės muziejaus duomenimis jis nutapė apie 2 000 kūrinių. Menininkas gyveno pagal V. Landsbergio-Žemkalnio projektą 1928 m. statytame name (dabartiniame Velnių muziejuje) ir gana daug laiko praleisdavo sode. Sodas įkurtas ypatingai raiškaus reljefo vietoje, dešinės Nemuno pusės slėnyje. Nuo sodo galo viršutinės terasos atsiveria Kauno panorama. Sodas formuotas pakopomis į kalną (seniau V. Putvinskio gatvė taip ir buvo vadinama), įėjimas ir terasą įrengti originaliai išnaudojant ūkinės patalpas (arch. S. Kudokas). Šalia terasos nedidelis apvalios formos vandens telkinys su seniau veikusiu fontanėliu ir arka apaugusia vijokliniais augalais. Sodo grožis, jaukimas ir paslaptingumas ypač atsiskleidžia pavasario rytais, terasoms nusidažant neužmirštuolių juostomis. Paslaptingąjį sodą verta apžiūrėti ir rudenį, pradėjus i medžiams keisti lapų spalvas. Menininkas savo rankomis puoselėtą žydintį sodą yra įamžinęs viename savo paveikslų.
Su vienu moderniausių BLC daugiafunkcinio verslo centru susipažįstame ant terasos (K. Donelaičio g. 62). Šiuolaikinis pastatas lenktais skirtingų formų langais suprojektuotas Laikinosios sostinės laikotarpiui būdingu art deco stiliumi. Terasa – pastato bendruomenės poilsio ir laisvalaikio erdvė. Poilsio zonos atskirtos varpiniais augalais, žaliosios – padengtos streso sąlygom atsparių augalų kilimu. Nuo terasos atsiveria viena įspūdingiausių Kauno panoramų.
Kitas sustojimas – Vytauto Didžiojo universiteto (VDU) daugiafunkcinio mokslo ir studijų centro (V. Putvinskio g. 23) stogo terasa, kuri atspindi naujausias žaliąsias miesto tendencijas. Projekto autoriai Gražina Janulytė-Bernotienė, Guoda Zykuvienė, Rimantė Lydytė ir Algis Grigas Mokslo ir studijų centrą suprojektavo kaip visuomeninį pastatą – sodą. Žalieji miesto stogai sugeria ir sulaiko lietaus vandenį, išgarina drėgmę ir mažina oro temperatūrą, kompensuoja dėl miesto plėtros prarastus žaliuosius plotus, mažina oro taršą, skatina bioįvairovę, pastato naudotojams užtikrina garso izoliaciją iki 8 dB, veikia, kaip šilumos akumuliacinis sluoksnis. Stogo terasai apželdinti VDU Kauno botanikos sodo darbuotojai panaudojo savo išaugintus augalus – didelę daugiamečių gėlių įvairovę (27 gėlių rūšis ir veisles), iš viso net 2 400 gėlių daigų. Gėlynas suformuotas derinant augalų aukščius ir faktūras stačiakampėse griežtose formose atkartojančiose pastato formas. Plotas apsodintas eraičinais, šilokais, čiobreliais, šalavijais, melvenėmis. Šalia užsėtoje vejoje galima stebėti, kaip sau vietos ieško atklydusios šalia augančių medžių sėklos. Tai puikus gamtos ir miesto pastato dermės pavyzdys. Šiuo metu galima stebėti aukštesnėje terasoje jau suaugusius augalus ir žemiau esančioje – ką tik susodintus, bei grožėtis miesto panorama.
„Žaliojo maršruto“ pabaiga – labai įdomiame ir plačiajai visuomenei neprieinamame sode – paslaptingame privačiame S. Dambrausko sode–parkelyje, įkurtame prie namo, statyto 1878 m. (K. Donelaičio g. 1). Dabartinio savininko senelis gydytojas Vladas Kairiūkštis namą įsigijo 1925 m. S. Dambrausko teigimu, ten ateidavo daug žymių Lietuvos žmonių: Lietuvos prezidentas Aleksandras Stulginskis, daugybė disidentų, žinomų kultūros, politikos ir Sąjūdžio veikėjų. Sovietmečiu visas sodas buvo atimtas ir dalis jo tapo vaikų darželio teritorija, o kita dalis – menkai prižiūrimu miesto skveru. Lietuvai atgavus nepriklausomybę, buvusią sodybos teritoriją pavyko susigrąžinti. Kadangi Saulius yra studijavęs miškininkystę, turi dendrologijos bei botanikos žinių leidžiančių išsaugoti ir prižiūrėti senuosius augalus (kai kurie jau išnykę turėję prasminius vardus) bei įveisti naujus. Dabartinis už aukštos skroblų gyvatvorės pasislėpęs sodelis yra kuriamas daugiau nei 30 metų. Savininkas didžiuojasi įspūdingomis šimtametėmis daktaro Vlado Kairiūkščio laikus menančiomis paprastosiomis alyvomis (kamieno skersmuo daugiau nei 80 cm), paprastaisiais kaštonais, senovinėmis daugiamečių gėlių rūšimis. Pats mylimiausias medis – tai iš mažos šakelės užaugintas ir šiuo metu vienas gražiausių Lietuvoje augančių medžių – dviskiautis ginkmedis, apie kurį atvykusiems su ekskursija papasakojo tikras augalų auginimo entuziastas – pats savininkas.
Teksta parengė Vaida Vaitkutė Eidimtienė